Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Marya Hornbacher "Iššvaistytas gyvenimas", arba Savęs naikinimo vadovėlis

Marya Hornbacher knyga "Iššvaistytas gyvenimas" - tai realios moters atsiminimai apie bulimiją ir anoreksiją. Valgymo sutrikimai manęs nedomina, tačiau man įdomios įvairios tapatybės krizės ir psichologiniai sutrikimai, leidžiantys pasikapstyti smegenyse. Ir, kaip bebūtų keista, man, nors ir nesergančiai jokiais valgymo sutrikimais, knyga netgi leido šiek tiek geriau pažinti save.

Tai daugiasluoksnė knyga apie daugelį dalykų: šeimos santykius, nevykusius tėvus, kaip tėvai savo problemas perkelia į savo vaikų likimus, kaip atsainus gydytojų požiūris ir neteisinga diagnozė gali lemti ilgamečius sutrikimus.

Knygoje puikiai atsispindi visas 9 dešimtmetis - autorei, žurnalistei, anoreksijos ir bulimijos aukai, pavyko parašyti ištisą 9 dešimtmečio sagą, ne tik savo kančių monografiją.

Tačiau, taip, knyga pirmiausia apie valgymo sutrikimus, kurie atrodo šiek tiek keistokai, šokiruojančiai ir netgi, sakyčiau, neįtikėtinai. Keturmetė jau verkšlena: "Aš stora". Devynmetė tualete susikiša pirštus į burną ir išvemia ką tik suvalgytus traškučius. Šiaip sau - kad išbandytų, kas tai yra. Skaičiau ir galvojau: pala, čia kažkas ne taip... Devynerių metų? Devynerių?! Kad pabandytų?!

Ir nors autorė lyg ir bando sudėlioti taškus ant "i": kaip ir kodėl jai atsirado valgymo sutrikimai, tačiau pabaigoje prisipažįsta: knygą jai buvo sunku rašyti ir ji atskleidė toli gražu ne viską. Bijau net pagalvoti, ką ji nuslėpė, nes ir taip knyga gerokai šokiruoja atvirumu ir aprašomu mazochistiniu gyvenimo būdu, pilnu savęs naikinimo pavyzdžių.

Kas keisčiausia (beje, ir patraukliausia) - knygoje nėra jokios savigailos ir verkšlenimų (ko, pavyzdžiui, nepavyko išvengti Amelie Nothomb). Atvirkščiai, M. Hornbacher tekste netgi galima rasti juodojo humoro apraiškų, tekstas gyvas, energingas - autorė tarsi bėgte bėga per visą savo gyvenimą ir 9 dešimtmetį. 

Knygoje daug visuomenės, laikmečio atspindžių, kultūrinių aktualijų. Pavyzdžiui, ji iškelia mintį, kad 9 dešimtmetyje anoreksija ir bulimija buvo mados reikalas (palyginkime dabartines madas: žaliavalgystę ar veganizmą). Žinoma, nelieka nepaminėtas kūno kultas, medijų ir mados industrijos formuojamas moters įvaizdis.
Kalbame, tarsi egzistuotų vienas kolektyvinis tobulas kūnas - vienintelis toks, kurio visi siekiame. Visa bėda, mano nuomone, kad mes to vieno kūno ir siekiame. Augdami susidarėme įspūdį, kad po normalia mėsa, palaidotas pernelyg giliuose sveikų kūnų užkaboriuose, slypi Tobulas Kūnas, tik ir laukiantis progos ištrūkti. Ištrūkęs jis būtų lygiai toks pat kaip visų žmonių tobulas kūnas. Beformių, androginiškų modelių ir beplaukių pornožvaigždžių, pripumpuotų silikono, klonas.
Neturėtų gąsdinti gana siaura knygos tema - valgymo sutrikimai. Atvirkščiai, knygos tema velniškai plati - tai knyga apie šiuolaikinę visuomenę.

Leidykla: "Vaga"  
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 392
Originalo metai: 1998
Originalo pavadinimas: "Wasted: a memoir of anorexia and bulimia"

Komentarai

  1. Negalejau asaru sulaikyt kai kurias vietas skaitydama...Atrode, jog autore gyveno MANO gyvenima. Net pasizymejau keleta vietu. Ji puikiai apibudino tai, kaip jauciasi ir ka isgyvena valgymo sutrikimu turintys zmones.
    Neitiketina knyga.. neitiketina tai, kad zmogus per trumpa gyvenima gali tiek daug patirti. Neisivaizduoju, kaip autore sugebejo atsitiesti. Savo bulimiskus ritualus kuriam laikui dar suvaldau, bet tiesa viena - valgymo sutrikimas lieka visam gyvenimui. Tas kirminas, verciantis maisto atzvilgiu keistai, nenormaliai elgtis turbut lieka visam gyvenimui :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.