2011 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis

Kaip berniukai tampa vyrais, arba Klas Ostergren "Džentelmenai"

Į mano perskaitytų knygų lentyną atgulė masyvi knyga - Klas Ostergren "Džentelmenai". 

Unikali knyga. Jaučiuosi kaip perskaičiusi aštuntojo dešimtmečio švedišką epą ar kokią bitlišką istoriją: keturi Liverpulio chuliganai pakeri pasaulį su savo šukuosenomis, ankštais kostiumais ir gitaromis... Taip ir čia: du įprasti Stokholmo vaikėzai tapo knygos herojais. Įprasti? Nepaprasti.

Tai tarsi monografija apie brolius Morganus. Parašyta užsibarikadavusio viename Stokholmo bute išgąsdinto, sumušto jauno rašytojo, anųdviejų kambarioko ir draugo... Taip ir atrodo, jog knyga parašyta vienu prisėdimu (pagal istoriją - maždaug per mėnesį). Galbūt ir taip... Juolab kad net šio veikėjo vardas toks pat kaip rašytojo: Klasas, Klaska...  

Boksininkas, pianistas, kompozitorius, stileiva ir dar balažinkas Henris... Apsivilkęs kostiumu, kaklaraištį surišęs idealiu Vindzoro mazgu, kuriantis meilužėms dainas, grojantis pianinu, inicijuojantis generalinį buto tvarkymą, besifilmuojantis, mokantis paruošti ceremoningą balių, silkės salotas ruošiantis geriau nei mama ir dar laisvu laiku besiboksuojantis sporto klube. Neįtikėtinas savybių derinys. Beje, ar žinojote, kad  boksas Britanijoje buvo laikomas aukštuomenės sportu: galantišku ir džentelmenišku?.. 

Kokia moteris atsispirtų tokiam vyrui? Kažin, ar realiame pasaulyje būna henriškų vyrų? Jei tu toks, susisiek su manimi. Nuotykių ieškotojai irgi gali vargintis. 

Leo - vunderkindas, moksliukas, maištautojo siela, nihilistas, protestuojantis prieš užterštą aplinką, dalyvaujantis demonstracijose prieš švietimo reformas, visuomenės puvinius ir bet ką, kad tik supurtytų sustabarėjusią visuomenę.  

Ši trijulė (Henris, Leo, Klasas) susitinka ne pačiu geriausiu laiku. Jų gyvenimai apgailėtini, jie bedarbiai, bepinigiai, iš atsitiktinių darbų tik kartkartėmis nukrentanti viena kita krona, virtuvės spintelėse dažnai svečiuojasi tuštuma. Ir aplink juos ne ką geresnis gyvenimas: ypač šalta žiema, krizė, serijinis žudikas senelių namuose, naftos katastrofa Baltijos jūroje, sostinę apėmęs elektros "blackout'as" ir siaučiančios brolių Grybšt gaujos.
Šaltis ir toliau laikė Stokholmą savo kietuose gniaužtuose ir mums tekdavo kiekvieną ar kas antrą vakarą eiti susimedžioti malkų krosnims. Antraip paprasčiausiai būtumėm mirę.





Kita vertus, gyvenimas sukasi: "The Beatles", Berlyno siena, J. Gagarino skrydis, legendinių boksininkų kovos. Unikalus, gyvybingas laikmetis. Nuostabi septintojo bei aštuntojo dešimtmečio atmosfera. Kaip ir mano mėgiamame seriale "Mad men" (lietuviai, berods, išvertė "Reklamos vilkai") - baldai, rūbai, įpročiai, laikmečio akcentai - viskas atsiduoda autentika. 

Ši knyga tokia berniukiška. Šnipai, lobiai, kelionės, moterys, sportas... 

"Dar po kokio pusvalandžio mes iškasėme tiek smėlio, akmenų ir žemės, kad būtų galima įšliaužti į tunelį. Henris pasiėmė didžiulį prožektorių ir įslinko į tą juodą skylę. 
- Po galais... Po šimts?! - išgirdome mes iš gilumos tamsoje. - Po ve... 
- Henri, kas ten? - sušuko Birgeris. - Ką matai?
- Tylėk! - pasigirdo įsakymas, ir prožektoriaus šviesa dingo visai."
Bet anaiptol tai ne "Drąsiųjų keliai". Tai tarsi romano ir poezijos "miksas". Rašytojas nupiešia Henrio ir Leo skerspjūvius: matyti visi jų sluoksniai/gyvenimo etapai, aplinkybės, kurios suformavo juos, motyvai, santykiai.  

K. Ostergrenas sklandžiai pasakoja: daug ryškių veikėjų, kaleidoskopu besimainantis siužetas, lengvas jumoras, konkretūs dialogai. 
- Juokinga pupytė, - pasakė Henris. - Tikrai juokinga mergina.

- Aš kurčias, - tariau. 
- Aš įsimylėjau, - pasakė Henris droviai. - I'm in love again, - uždainavo jis žemu balsu. 
Nedrįsau prisipažinti, kad ir aš. Gal ne visai iki ausų, bet pusiau, maždaug iki pečių.  
Šie suaugę, bet nepasenę vyrukai pilni kažkokių vaikystės rudimentų: svaičioja apie lobių paieškas, pasaulinę šlovę... Tos berniukiškos svajonės!.. Kurios niekada neišsipildys... 
"Metams bėgat berniukų kambariai turi polinkį gerokai pasenti. Kaip ir patys berniukai." 
Poezijos knyga nebus parašyta, dešimtmetį tobulinamas kūrinys pianinui nesuskambės Stokholmo salėse, rankraščiai bus sudeginti, savom rankom statytas laivas niekada nekeliaus aplink pasaulį... Broliai Morganai išnyks be pėdsakų, be jokių žinių ir be adreso, kur persiųsti laiškus.

Po to jis buvo nuėjęs į Laivų statyklą pažiūrėti "Arkos". Ji turėjo stovėti ten su savo nuogais špantais, gracingu kyliu ir prieš penkiolika metų pradėtomis kalti lentomis. Bet "Arkos" nebebuvo. Henris ant uolos rado tik skeveldras. Neįtikėtinai dideli ledai užslinkę ant kranto ir nusinešę su savimi visą senelio laivų statyklą; lėtai šliauždami per Audrų salą jie griovė, triuškino bei trupino ją.  
Yra "Džentelmenų" tęsinys. Ieškosiu, skaitysiu! 

 Mano įvertinimas: 5 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą