Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

T. Fischerio "Kelionė į kambario galą", arba Tas trenktas pasaulis...

Su Tiboru Fisheriu (vengrų kilmės britų rašytoju) mano pažintis prasidėjo nuo romano "Kolekcininkų kolekcininkė". Nuostabi knyga, prarijau pasigardžiuodama. Pamenu, mane taip sužavėjo auskarų aprašymai šioje knygoje (nors ji visai ne apie auskarus), kad po to galutinai nusprendžiau prasidurti ausis. 

Todėl kai pamačiau bibliotekoje romaną "Kelionė į kambario galą", nesuabejojau imti ją ar ne. Šis romanas prastesnis nei "Kolekcininkė", bet nuo šio rašytojo knygų manęs neatgrasė - skaitysiu jį ir toliau. 

Knygos siužetas pasirodė kažkoks nenuoseklus, tarsi sulaužytas. Lyg rašytojas būtų rašęs su ilgomis pertraukomis. Romanas tarsi sudarytas iš kelių dalių - paplušėjus galėjo gautis net kokie du romanai. 

Pažiūrėkim: buvusi šokėja su agorafobijos simptomais ir skolų išmušinėtojas. Abiejų gyvenimai verti atskirų romanų. Jų gyvenimus susieja paslaptis, kuri iki galo taip ir neatskleidžiama. Kas per velnias?.. Pastaruoju metu vis pataikau ant tokių knygų, kur rašytojai sugeba tik sugundyti paslaptimis, o jėgų joms atskleisti pritrūksta. (Čia vis dar pykstu ant Klaso Ostergreno "Džentelmenų" ir "Gangsterių".) Kur dingo Agatos Kristi talento verti rašytojai, kurie moka ne tik gundyti?

Taigi, Oušen, eksšokėja, dabar kompiuterinės grafikos dizainerė, užsidariusi savo bute ir nueinanti tik iki kiosko, kažkada praleido intriguojančią vasarą Barselonoje - čia dirbo klube sekso šou. Ją supa spalvingi charakteriai, intrigėlės, iškrypimukai. Tiesą pasakius, atsibodo skaityti, kaip jie krušasi, deginasi ir rūko žolę. Ačiū dievui, atsirado mistinio detektyvo užuomazgų. 

Odlis - detektyvas, skolų išmušinėtojas, buvęs chuliganas, Jugoslavijos karo samdinys... Būtent tą Jugijos laikotarpį rašytojas sumanė aprašyti šiek tiek plačiau - Odlį čia supa trenkti kieti ir nelabai žaliūkai, susirinkę iš Europos pakampių ieškoti nuotykių. Kiek žinau, panašiai ir būna legionierių ar svetimšalių samdinių daliniuose (trenktumas - būtina sąlyga, jei nori būti priimtas), na, bet pasirodė, kad Odlio gyvenime, T. Fischerio dėka, tiesiog per daug sadistų, bepročių ir keistų situacijų. Kokia knyga bebūtų, ji turi turėti realų pagrindą. 

Patiko T. Fischerio stiliukas - pagal profesiją jis žurnalistas, o šie, panorę įsijungti į rašytojų gretas, beveik visada rašo panašiai: su cinizmo gaidele, konkrečiai, be gražbyliavimo, šmaikščiai. 
- Visi sako, kad paskendę laivai nuostabūs. - Čuuko lagūna išgarsėjo paskendusiais laivais. Per Antrąjį pasaulinį karą japonai čia turėjo vieną svarbiausių jūrų bazių, amerikiečiai ją sutratino. Po karo čia ėmė plūsti nardytojai iš viso pasaulio.
- Paaiškink, jei tokia gudri. Jeigu sausumoje turėsi krūvą surūdijusio metalo laužo, į jį arba niekas nežiūrės, arba juo skųsis, arba išveš. 
Man patiko, kad romanas sudėliotas iš miesto legendų, anekdotinių situacijų, absurdiškų reiškinių, pro kuriuos šviečiasi tikrasis šiuolaikinio žmogaus veidas: keistas, su besivystančiomis patologijomis, kurias kartais laikome savaime suprantamomis. Pavyzdžiui, karas... Mirtis kare - normalus kasdienis dalykas. Kada žūtis net kare atrodo per žiauri? Kai ginklą į tave nukreipia tie, kas turėtų ginti tavo užnugarį?..

Vis dėlto knyga turi trūkumų. Turiu porą versijų: gal T. Fischeris ištraukė iš stalčiaus kažkada pradėtą ir nebaigtą romaną, nusprendė užbaigti ir išleisti. Nors, įtariu, rašytojas bandė vaikytis populiarumo: seksas, karas, žmogžudystės, kompiuterių genijai, užsibarikadavę savo namuose-biuruose... Taip bandė užsiklijuoti bestselerio etiketę. Nepavyko. Bet simpatijos šiam rašytojui nedingo, ir mielai ieškosiu kitų jo knygų. 

 Mano įvertinimas: 3+/5 

Leidykla: "Alma littera"
Metai: 2005
Puslapių: 287
Knyga iš: bibliotekos
Kainavo: 0

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

J.Hašeko "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai", arba Nuvainikuotas karas

Jaroslavo Hašeko romanas "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai" patenka į legendinių knygų sąrašiukus, bet, žinau, taip pat sulaukia ir prieštaringų vertinimų. Vieni, ir aš taip pat, laiko šią knygą nuostabia, o kiti - visiška nesąmone.

Ken Kesey "Skrydis virš gegutės lizdo", arba Rūko supančioti

"Skrydis virš gegutės lizdo" - puiki knyga. Kai ji pasirodė 7 dešimtmetyje, tapo kontrkultūros atspirties tašku, daugelį įkvėpė anarchijai ir maištui prieš valdžią. Tokio efekto aš, aišku, nepatyriau - tam, kad pajustum tokį poveikį, kurį sukėlė Kesey, Salinger'io, Kerouac'o ar Burroughs'o knygos, reikia ir gimti tame laikmetyje.