Nepradėkite pažinties su nobelistu Giunteriu Grasu (Günter Grass) nuo šios knygos. Geriau tradiciškai - nuo "Skardinio būgnelio". Knyga "Krabo žingsniu" - ne kiekvienam įkandama. Apie karą ir nacizmą. Skaičiau sunkiai, ypač pradžią.
Tai knyga intelektualams, žinantiems apie Antrąjį pasaulinį karą, Rytų Prūsijos, vėliau virtusios Kaliningradu, likimą, numanatiems, kas yra trabantas, Berlyno siena, Rytų ir Vakarų Vokietijos ir t.t. Knyga sudėtinga, daugiasluoksnė, daugelis dalykų, kurie kuria knygos atmosferą, išnyra lyg tarp eilučių.
Idealiausiai ši knyga tinka patiems vokiečiams (rašytojas taip pat vokietis): nagrinėjama Vokietijos istorija, karo padariniai, nacizmas, neonaciai, pabėgėlių iš Rytų Prūsijos tema. Na, dar ką nors artimo šioje knygoje rastų Lietuvos vokiečiai ar jų palikuonys, na, dar koks Antrąjį pasaulinį išgyvenęs veteranas, na, dar koks istorijos žinovas... Nepriklausau nei vienai grupei, todėl knygą skaičiau sunkiai.
Pagrindinė tema - karo metu nuskandintas laivas "Vilhelmas Gustlofas", gabenęs pabėgėlius. Jis buvo pastatytas kaip kruizinis laivas, karo metu perdarytas į pusiau karinį. Taikos metu jis buvo skirtas maždaug tūkstančiui keleivių, karo metu (1945 metų sausį) į jį sutilpo daugiau nei 10 tūkstančių vokiečių pabėgėlių. Sovietų povandeninio laivo paleistos torpedos nuskandino laivą, žuvo apie 9 tūkstančius žmonių. Visiems žinomas "Titanikas" į gelmes nusinešė "tik" pusantro tūkstančio gyvybių.
 |
R. Č. nuotr.
Tuo metu, kai, pasak motinos, jos plaukai staiga pražilo - tai galėjo atsitikti praėjus geram pusvalandžiui po torpedų pataikymo - pasinėrusio povandeninio laivo įgula tūnojo be triukšmo ir laukė vandens bombų, bet jų nebuvo. Ir jokio garso, kad artėtų koks nors laivas. Jokios dramatikos, kuri primintų scenas iš filmų apie povandeninius laivus. Tiktai laivo seržantas Šnapcevas, kurio užduotis buvo ausinėmis registruoti, kas dedasi išorėje, girdėjo, kokius garsus skleidžia skęstančio laivo kūnas: bildesį, mašinų blokams pajudėjus iš vietos, driokstelėjimą, kai lūžo vandens spaudimo neatlaikiusios, pirmą trumpai padejavusios pertvaros, ir kitokį neaiškų triukšmą. <...> Žmonių balsų jis negirdėjo. |
Kodėl žinome "Titaniką", o nežinome "Vilhelmo Gustlofo"? Padriki faktai, slepiami duomenys... Karas, kitaip sakant.
Laivas "Vilhelmas Gustlofas" - centrinė tema, apie ją sukasi šią katastrofą išgyvenusių žmonių likimai: moters, jos sūnaus bei anūko. Veiksmas vyksta dabar, šiais laikais, kompiuterių amžiuje, tačiau nuolat grįžtama į praeitį, kuri, net ir praėjus daugybei metų, veikia šių žmonių gyvenimus. Tragedija padalino šeimą į priešingus -izmo frontus: vieni prijaučia nacizmui, kiti - komunizmui, treti stengiasi likti neutralūs. Ir visa tai išsivysto į šiokį tokį detektyvą.
Žinau gyvą pažįstamų pavyzdį: du broliai iš Lietuvos rusų šeimos. Vienas šventai tiki Rusijos imperija ir nori sugrąžinti tėtušį carą, kitas - užkietėjęs neokomunistas, manantis, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo nedovanotina klaida.
Toliau apie knygą: įspūdingiausios knygos pastraipos yra būtent apie laivo katastrofą. Pagrindinio veikėjo paveikslas nuobodokas, užtat jo motina pavaizduota ryškiai, įdomiai, verčiant iškart susidaryti apie ją nuomonę: greičiau nekęsti nei pamilti. Sūnaus (vaidinančio kertinį vaidmenį knygoje; nebūtų jo, nebūtų reikėję ir knygos rašyti) charakteris pasirodė šiek tiek neišbaigtas arba gal netgi pritemptas prie knygos temos.
Knygos pradžioje istoriniai faktai (kas tas Vilhelmas Gustlofas, kas jo žudikas, kas toks sovietų povandeninio laivo kapitonas...) dėliojami padrikai ir gana nuobodžiai. Vos neužmigau skaitydama. Dar pradžioje bandoma supažindinti su veikėjais: kas ir kaip. Sunku susigaudyti, tik antroje knygos pusėje rašytojas, matyt, įsijautė: pasidarė įdomiau.
Na, o šiaip primena Raudonosios armijos veteranų kalbas prie Nežinomo kario paminklo per minėjimus. Nieko keista, G. Grasas rašė šią knygą 2002 metais, kai jam buvo 75-eri. Amžius daro savo, jam irgi norisi pakalbėti apie savo praeitį, karo prisiminimus (jis kariavo Antrajame pasauliniame ir buvo amerikiečių nelaisvėje): "O buvo taip ir taip..."
Ši knyga man buvo naudinga tik tuo, kad praplėčiau savo žinias: sužinojau turbūt apie didžiausią laivybos katastrofą. Ar būčiau ką praradusi, jei nebūčiau skaičiusi "Krabo žingsniu"? Tik tą faktą mano smegenyse, daugiau nieko.
Mano įvertinimas: tarp 3 ir 4 iš max. 5
Leidykla: "Alma littera"
Leidykla: "Alma littera"
Leidimo metai: 2003
Puslapių: 157
Knyga iš: bibliotekos
Kainavo: 0 Lt
Komentarai
Rašyti komentarą