2012 m. sausio 7 d., šeštadienis

Kurt Vonnegut "Skerdykla Nr. 5", arba Ką rašo antimilitaristas?..

Tai va, perskaičiau tai, kas būtina: Kurto Vonneguto "Skerdyklą". Tiesa, skaičiau dviejų kūrinių rinkinį: "Skerdyklą" ir "Čempionų pusryčius". Viena knyga labai patiko, kita - visiškai nepatiko. Bet supratau: Vonnegutą skaityti reikia, susipažinti būtina bent bendram išsilavinimui. Apie "Čempionų pusryčius" - kitame poste, o dabar apie "Skerdyklą Nr. 5". 

Apie karą galima rašyti visaip: herojiškai, romantiškai, liūdnai, žiauriai, ironiškai... Apie karą K. Vonnegutas rašo savaip: jis buvo, ir "nieko nepadarysi"... 

Karai (galima perfrazuoti kitaip: ir kitos katastrofos, mirtys, žūtys, nelaimės...) buvo ir bus, nereikia priešintis likimui, - sako Vonnegutas. 

Jis neromantizuoja karo, kaip daroma daugumoje filmų, bet ir nemoralizuoja, negąsdina, tiesiog parodo, kaip yra iš tikrųjų: iki kraujo nutrintos kojos, šaltis, klouno skudurai vietoj rūbų belaisvių stovykloje, bombų išdegintas miestas, badas, viduriavimas, pakrikę nervai...  Iš tiesų, o kuo čia žavėtis?.. 

R. Č. nuotr.
- Jūs gi tada buvot vaikai! - tarė ji. 
- Prašau?
- Jūs per karą buvot dar visai pienburniai - kaip anie va, kur žaidžia viršuj! 
Aš linktelėjau galva - sutinku. Mes tada tikrai buvom kvaili nekalti berneliai, tik vakar atsisveikinę su vaikyste. 
- Bet juk šito neparašysit, ar ne? - Tai buvo ne klausimas. Tai buvo kaltinimas. 
- Aš... aš dar nežinau, - atsakiau. 
- Užtat aš žinau, - pasakė ji. - Jūs pavaizduosit, kad buvot ne vaikai, o tikri vyrai, ir jus vaidins filmuose visokie gražuoliai Frenkai Sinatros ir Džonai Veinai ar kiti karą įsimylėję šlykštūs seniai. Ir karas atrodys nuostabus, tad kodėl mums nepakariavus dar ir dar? O kariaus vaikai - kaip tie, kur žaidžia viršuje. 
Rašytojas pats dalyvavo kare ir buvo vokiečių nelaisvėje, matė subombarduotą Dresdeną. Žinoma, tai, ką jis matė iš tikrųjų, transformavosi į kažką kitą, į fikciją, kurią mes skaitome jo knygoje. Todėl ir skaitome ne dokumentinę knygą, o romaną. Paprastą ir jautrų. Ne "Amerikiečių kariai Antrojo pasaulinio karo kontekste, žvelgiant iš šiuolaikinės pozicijos", o "Skerdyklą Nr. 5". Apie tai, kaip kartais žmonės pamiršta humaniškumą.  Tampa nejautrūs. Bet kam: žmogui, menui, nuostabiai miesto architektūrai, į vežimą pakinkytam arkliui...

Matome karą ne iš lėktuvo skrydžio (kai matomas visa karo chronologija, jo padaryta žala, skaičiai, faktai), o nuo žemės - maždaug suaugusio žmogaus akių lygyje, tai ką mato Bilis Piligrimas, išvargę amerikiečių kariai, anglų belaisviai, paauglys vokietis karys... 

Iš tiesų ši knyga man priminė Ray Bradbury "Marso kronikas" (ypač scenos apie Bilio Piligrimo keliones laiku). Panaši savo emociniu užtaisu ir filosofija: 
Štai ko galėtų, labai pasistengę, pasimokyti iš mūsų žemiečiai: ignoruoti blogus laikus ir džiaugtis gerais.
Daug kas žavėjo mane šitoje knygoje: ir emocijos, ir požiūris, ir istorija, ir stilius, ir žodžių žaismas: "plieninių bėgių spageti"...   

K. Vonneguto "Skerdykla" patenka į klasikos sąrašus, skaityti verta ir reikia, gera knyga, ir čia "nieko nepadarysi"... 

Mano įvertinimas: 5/5 

Leidykla: "Vaga"
Leidimo metai: 1981
Originalo metai: 1969
Puslapių: 191
Knyga iš: bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą