Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

The Artist / Artistas (2011)

"The Artist" / "Artistas" (2011) - šiuolaikinis filmas, pastatytas pagal senojo kino tradicijas. Juodai baltas, nebylusis kinas su šiuolaikiniais aktoriais, nufilmuotas su šiuolaikine kamera šiuolaikinio prancūzų režisieriaus Michel'io Hazanaviciaus (kilusio iš Lietuvos žydų šeimos). Šis filmas pernai Kanų festivalyje sukėlė euforiją, bet Palmės šakelę gavo tik pagrindinis aktorius. Gelbėti šį filmą pasiryžo amerikiečiai - filmas gavo Auksinį gaublį, dar keletą apdovanojimų, nominuotas net dešimčiai skirtingų "Oskarų" kategorijų. Žiūriu, nebyliojo kino magija užbūrė daugelį... O pro mane tas magijos žiburėlis praskrido išvis neužkliudęs... 


Ką šis filmas siūlo tokio, ko aš negalėčiau gauti iš šiuolaikinio filmo su normaliu garso takeliu? Arba iš senojo filmo, neperfilmuoto, o tikro tų laikų filmo, na, kad ir Čarlio Čaplino juostų? 

Į šį filmą visi dėmesį atkreipė tik dėl to, kad jis atrodo kitaip - perdėtų spec. efektų laikais nufilmavo filmą a la seniena. Čia kaip klumpėm apsiavus pereiti vasarą Basanavičiaus gatve Palangoj. Dėmesio tikrai sulauksi... 


Man šį filmą žiūrėti buvo nuobodu: per didelės šypsenos, per daug vaipymosi ir akių vartymo (atseit, išraiškingi veidai), per daug muzikos. Dar tas vyriokas daugmaž natūraliai atrodo (Jean Dujardin), bet moteriškė (Berenice Bejo) nusivaidina.

Kas dar sunervino - šį filmą reikia žiūrėti iš tikrųjų. Akių nenusuksi, mezginio nepasiimsi... O žiūrėti tai nelabai yra į ką... Paimta sena, banali istorija ir nufilmuota senoviškai. Nei aktorių darbas nėra įspūdingas, nei režisieriaus, nei operatoriaus. Kodėl aš turiu žiūrėti šį filmą, jei galiu pasižiūrėti senus įrašus? Atsakymo neradau, nors peržiūrėjau visą filmą. Manau, kad aktoriams buvo smagu darbuotis tokiame projekte, bet man, kaip žiūrovei, buvo žiauriai nuobodu. Filmo kūrėjai sutaupė garso įrašų sąskaita. Ir plius galėjo kviesti skirtingų tautybių aktorius, kuriems net nebuvo būtina kalbėti angliškai. Dizaineriai nupaišė kelis titrus, ir viskas. 

Patiko tik viena scena: pagrindinio herojaus sapnas - košmaras, kuriame girdisi realūs garsai (juokas, statomos stiklinės, žingsnių garsas). Aktoriai prakalba tik pačioje pabaigoje, bet ji - visiška banalybė. 

Jei tai būtų šiuolaikinė istorija, dabartiniai laikai, o ne senoviniai, ir tai būtų pateikta kaip nebylusis kinas, galbūt mane sudomintų daugiau. O dabar verčiau žiūrėčiau Quentin'o Tarantin'o "Sin City". 

Komentarai

  1. nuomone apie filma tokio pobudzio - jeigu patinka daugeliui tai man butinai nepatiks. kai kam sitas filmas (tame tarpe ir patiems prancuzams) neitinko del to, kad jame smezuoja per daug amerikietiskos kulturos. juk tai filmas apie viena svarbiausiu amerikietiskos kulturos fenomanu - holivuda. daliai ziurovu sitas filmas nepatinka del to, kad jis tapo vienu oskaru premijos favoritu (manau ir autore del to tapo labai kritiska sio filmo atzvilgiu). jeigu tarkime sis filmas butu isgarsejas prancuzyjos arba europos mastu, manau autore si filma garbintu. kitiems jis neitinka del to, kad jis nespalvotas, jame nesnekama ir netgi nera spec efektu. o manau daugeliui normaliu ziurovu, kurie vertina gera scenariju, gera vaidyba, nuostabia rezisura ir operatoriaus darba, sis filmas paliko neisdildoma ispudi.

    AtsakytiPanaikinti
  2. "autorė" tapo kritiška šio filmo atžvilgiu, nes jis tiesiog jai nepatiko, o ne dėl to, kad paprieštaurautų kažkieno nuomonei. nepatiko turbūt dėl to, "kad jis nespalvotas, jame nesnekama ir netgi nera spec efektu"...

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.