2012 m. liepos 31 d., antradienis

Kathryn Stockett "Pagalba", arba Lėlių namelių laikmetis

Puiki istorija. Perskaičiau tuos 430 "Pagalbos" puslapių per pusantros dienos, ir dar pasirodė maža. Skaičiau visur: vonioj, virtuvėj, lovoj, šuns prašiau: "Tuoj eisim pasivaikščiot, davai palauk dar 20 minučių", net cigaretę bandydavau prisidegti nepakeldama galvos nuo puslapių. Taip įsisuko ta knyga į mano galvą...

Bet turbūt per greit surijau: daug emocijų, persisotinau - galva pilna 7 dešimtmečio.

Patiko viskas, išskyrus vertimą ir redaktūrą. Patiko autorės Kathryn Stockett pasirinktas laikmetis, tema, potemės, įtampa, personažai - labai ryškūs ir saviti. Patiko tai, kad pasakoja trys moterys: jas visas jungia ne tik bendros laikmečio problemos, bet ir asmeninės bėdos. 

Nors tai knyga apie juodaodžių teises, aš mačiau daugiau nei atskirų tualetų įrengimą tarnaitėms, juodaodžių nuvertinimą, segregaciją, susidorojimą ir t.t. Aš mačiau bendrą 7 dešimtmečio vaizdą, iš  trijų moterų pasakojimų ir potyrių sulipdytą tų metų paveikslą. 

Čia griežtai nustatyti vaidmenys: tarnaitės ir ponios, motinos ir vaiko, juodaodžio ir baltojo, vyro ir moters. Pasidalinti darbai: vyrai dirba, moterys prižiūri namus. Joms nevalia svajoti apie darbą, nebent apie valymo skilties rašymą vietiniame laikraštyje ar labdaros pokylių rengimą. Moteris tuo metu buvo tik namų priežiūros ir vaikų gimdymo mašina. Visi gimdymai, persileidimai, vaikų auklėjimas - tik jos pačios reikalas, tokiomis "smulkmenomis" vyro geriau netrukdyti. Koledžas ir universitetas - tik erdvė susirasti vyrą. 

Moterys tuo metu gyveno kaip lėlių namelyje: privalėjo būti pasitempusios, dailiai rengtis, pasidažyti, laiku nusišypsoti vyro kolegoms ir nepraverti burnos tada, kai nereikia. Jų vienintelė gyvenimo misija - susirasti vyrą.  

- Ar aš tau jau sakiau? - taria motina. - Fanė Pitrou susižadėjo. 
- Kaip gera dėl Fanės. 
- Nė mėnuo nepraėjo nuo tada, kai gavo tą kasininkės darbą "Fermerių banke". 
- Nuostabu, mama. 
- Pati žinau, - sako ji, ir pasisukusi aš pagaunu vieną iš jos tų išsprogusių it elektros lemputės akių žvilgsnių. - Kodėl tau nenuvykus į banką ir nepadavus pareiškimo dėl kasininkės vietos. 
- Nenoriu būti kasininke, mama. 
Motina atsidūsta, prisimerkia į spanielį Šelbį, laižantį sau apatines kūno dalis. Užmetu akį į paradines duris, vistiek jaučiu pagundą pritrempti švarias grindis. Tokį pokalbį mes jau tiek kartų turėjome. 
- Ketverius metus mano duktė lanko koledžą ir su kuo parvažiuoja namo? - klausia ji. 
- Su diplomu? 
- Su gražiu popiergaliu, - atkerta motina. 
- Juk jau sakiau tau. Nesutikau nieko, už ko norėčiau ištekėti, - ginuosi.  

Panašias temas, kaip ir šioje knygoje, galima rasti filmuose "The Nanny Diaries""Mona Lisa Smile", seriale "Mad men". Pastarieji du net tą patį laikmetį - 7 dešimtmetį - vaizduoja. Būčiau išprotėjusi, jei būčiau gyvenusi tuo laiku. Nors ką gali žinoti... Kai egzistuoja tiksliai nustatytos ribos ir griežtos taisyklės, sunku įsivaizduoti, kad jas būtų galima sulaužyti. 

Na, ir pabaigai keletas žodžių apie nesklandų vertimą, kurį keikė savo bloge jau ne vienas tinklaraštininkas. Kur, po galais, žiūrėjo redaktoriai?! Kartais iš sakinio tik kažkoks žodžių kratinys: sakinyje tik 5-6 žodžiai, o aš nesuprantu, ką jis reiškia. Ypač užkliuvo daug kur kartojamas "jis susiraukė man", "ji susiraukė jam". Kas čia per posakis? Dažnai ne vietoj uždedami tiesioginės kalbos brūkšniai. Ir t.t. Kažkas neatliko savo darbo iki galo. 

Ir dar - yra ir knygos ekranizacija:


Žiūrėsiu po poros mėnesių, kai knyga jau bus šiek tiek prisimiršusi. 

 Mano vertinimas: 5/5 

Leidykla: "Jotema"
Leidimo metai: 2010
Originalo metai: 2009
Originalo pavadinimas: "The Help"
Puslapių: 432
Knyga: iš "Maximos"
Kainavo: 15 Lt

1 komentaras:

  1. Labai sudomino atsiliepimas. Pati tiesiog dievinu tas knygas, kai negaliu atsitraukt, kai visa kita aplinkui tampa nebesvarbu... Reikės paskaityt :)(tikiuosi kaip nors "įveiksiu" vertimą)

    AtsakytiPanaikinti