Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Liudmila Ulickaja "Kukockio kazusas", arba Baltais siūlais sudygsniuotas romanas

Pavargau skaityti šią knygą... Labai nelygi: tai įdomu, tai nuobodu. Rašytoja Liudmila Ulickaja mane sudomino - ji turi ką pasakyti, žino kaip, nors ši knyga - "Kukockio kazusas" - labai jau vidutiniška. Bandysiu skaityti kada nors ir kitas jos knygas, tiesiog greičiausiai papuolė ne ta rašytojos knyga. O gal ne tuo laiku. Turbūt ne nuo "Kukockio kazuso" reikėtų pradėti pažintį.

Tema gana įdomi: medikų giminės palikuonis Pavelas Kukockis ir jo pastangos išlikti sovietinėje Rusijoje. Didžioji veiksmo dalis vyksta 6 bei 7 dešimtmetyje. Ginekologijos meistras Kukockis turi stebuklingą talentą pirštais "peršviesti" žmogaus organizmą ir pamatyti ligas. Jo idėjos - pernelyg drastiškos to laikmečio sovietinei valdžiai. Jo medicininė nuojauta siūlo keistus, bet veiksmingus patarimus nevaisingoms poroms, ir tuo pačiu jis kuria kontroversišką projektą - legalių abortų įteisinimą, nes kriminaliniai abortai kasmet nusineša dešimčių tūkstančių moterų gyvybes. 

Pavelas Aleksejevičius ištraukė šiek tiek išrasojusį plokščią stiklainį, perbraukė delnu per priekinį stiklą ir pastatė ant stalo. Viršininkas išsigandęs atsilošė kėdėje ir, parodęs putliu pirštu į preparatą, nepatenkintu balsu paklausė: 
- Ką jūs čia atsitempėt? 
Tai buvo išpjauta gimda, pats stipriausias ir labai sudėtingas moters organizmo raumuo. Išilgai perskrosta ir atverta, savo spalva ji priminė virtą rusvai geltoną pašarinį runkelį, dar nespėjusį nublankti stipriame formalino skiedinyje. Gimdoje buvo sudygęs svogūnas. Siaubinga kova tarp gemalo, kietai apraizgyto bespalviais siūlais, ir beveik permatomo plėšraus maišelio, primenančio greičiau jūros gyvį, o ne paprastą svogūnėlį, tinkantį sriubai ar mišrainei, jau buvo baigta. 
- Prašau atkreipti dėmesį. Tai nėščia gimda su sudygusiu svogūnu. Svogūnas kišamas į gimdos kaklelį ir sudygsta. Jo šaknys įsiskverbia į gemalą, o paskui visa tai traukiama lauk. Tuo atveju, žinoma, kai pasiseka. Kai nepasiseka, moterys patenka ant mano stalo arba tiesiai į Vagankovo kapines... Antrųjų daugiau... 
Man būtų buvę įdomu skaityti tokį medicininį romaną su šiomis kontroversiškomis, bet ir dabar aktualiomis abortų bei kitomis temomis. Deja, rašytoja turėjo kitą idėją - norėjo parašyti Kukockių šeimos sagą. Ir išėjo skystas vandenėlis - pradžioje mane sudominusi medicininė tema kažkur prapuolė ir niekada nebuvo baigta. Intrigą, kurią rašytoja pasiūlė knygos pradžioje, ji pati ir užgniaužė, neišvysčiusi ir nepabaigusi.   

Visų pirma šioje knygoje nėra istorijos. Tiksliau istorijų begalė, tačiau to vieno kablio, ant kurio būtų pamauti visi šie puslapiai, nėra. Rašytoja pradeda pasakoti, pavedžioja aplink, pasisukioja aplink vieną iš daugelio subjektų ir eina prie kito, taip nieko konkrečiai ir nepasakiusi. 

O tų subjektų daugybė - jaučiuosi lyg susipažinusi su trečdaliu 6 dešimtmečio Maskvos gyventojų. L. Ulickaja nepatingėjo apie beveik kiekvieną jų sukurti istoriją. Jos įdomios. Bet ar to reikėjo? Jos tik apsunkino knygą.    

Keturios visiškai skirtingos romano dalys atrodo kaip sukabintos baltais siūlais. Pirmoji - mokslinė, istorinė, antroji - visiškai nesuprantama fantasy/kliedesių/vizijų dalis, trečioji - jaunatviškas, beveik šiuolaikiškas skaitaliukas apie bohemišką porelę ir meilę, o ketvirtoji, pasirodo, dar siekia ir mūsų laikus. 

Nelygus, sulaužytas ir painus romanas, nors ir pelnęs 2001 metais Rusijos Bukerio premiją. Nesuprantu, už ką... 

 Mano vertinimas: 3/5 

Leidykla: "Jotema"
Leidimo metai: 2006
Originalo metai: 2001
Originalo pavadinimas: "Казус Кукоцкого" 
Puslapių: 360
Knyga: iš knygyno
Kainavo: 10 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...