Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Maeve Binchy "Mokslo draugai", arba Meilės draugai

Iš išgirtosios Maeve's Binchy tikėjausi daugiau, kai paėmiau šią knygą. "Mokslo draugais", na, gal smarkiai ir nenusivyliau, bet euforijos nepajutau. Užverčiau ir pamiršau...

"Mokslo draugai" labai priminė nuvylusią ir papiktinusią "Kaimo mergaičių trilogiją". Skaitydama vis bandžiau atsikratyti to jausmo ir nustoti ieškoti panašumų, bet nepavyko. O panašumų išties yra daug: dvi draugės iš mažo Airijos miestelio išvyksta į didmiestį - Dubliną - studijuoti. Abiejose knygose galima rasti panašių personažų: smurtaujantis, girtuokliaujantis sutuoktinis, jaunos merginos, arogantiškas dvarininkas, vienuolės ir t.t. Panašumų yra ir aplinkoje: mažas miestelis - didelis miestas, skurdi vaikystė ir jaunystė, kavalierių paieškos, bandymas įsitvirtinti gyvenime.

Skirtumas tas, kad "Mokslo draugai" parašyti šiek tiek geriau nei "Kaimo mergaitės". Tik šiek tiek. M. Binchy romane daugiau veikėjų, įvykių ir siužeto peripetijų, charakteriai spalvingesni. Tačiau ir šie gana vienpusiški, nedaugiasluoksniai, paprasti, apibūdinami keliais žodžiais. Tie apibūdinimai nuolat kartojasi po keliskart per visą knygą, kol galutinai atsibosta: stambi, naivi, apkūni Benė,  skvarbių akių našlaitė Eva, neįtikėtino grožio Nenė... Charakteriai labai paprasti, nesikeičiantys per visus 500 knygos puslapių, nuspėjami. 

Kalbos stilius labai paprastas, neišradingas, netgi sakyčiau, prasčiokiškas. Nežinau, kieno čia kaltė: rašytojos ar vertėjos.

Patraukliausi šioje knygoje įvykiai ir staigūs jų posūkiai, bet ir tie patys iš myli/išduoda serijos. 

Benė pažvelgė į smagiai krėsle įkritusį Džeką, kuris apžiūrinėjo ne tik greta, bet ir netoli šokių aikštelės stovinčius stalelius. Jis būtų nuostabus šeimininkas, pašokdintų kiekvieną viešnią. Ji vos valdėsi - taip troško prieiti ir švelniai paliesti ji veidą. Kas jai darosi, gal kraustosi iš proto? Ji dar niekada niekam nejuto tokio stipraus potraukio. Jis pakvies ją šokti. Gal dabar, o gal truputėlį vėliau, per kitą dainą. Praeis, persisvers per stalą ir meiliai nusišypsos. Juodu apsikabins, tada Džekas pažvelgs tiesiai į akis. Ji taip tikroviškai įsivaizdavo šią jaudinamą sceną, kad net ėmė tikėti, jog viskas vyksta iš tiesų. "Bene", - gal taip pradės? Tada jie susikibs kartu nulips žemyn laiptais ir šoks vienas šalia kito. 
Orkestro vadovas tarė, kad jų vokalistas, be jokių abejonių, galėtų nurungti patį Tabą Hunterį. Ir norėdamas tai įrodyti dabar atliks "Young love". Benė taip norėjo sugauti Džeko žvilgsnį ir su juo sušokti tris lėtus šokius, iš kurių pirmas ir būtų šis "Young love". Bet Rozmari buvo greitesnė. Benė negalėjo patikėti , kaip jai taip greitai pavyko jį pavergti savo žvilgsniu. Gal čia kuo nors prisidėjo tos jos puoselėjamos blakstienos? 
- Rozmari, - ištarė tokiu pat tonu, kokiu turėjo pasakyti "Bene". 
Benės širdis apmirė.  
Pagal šią knygą yra pastatytas ir 1995-ųjų filmas "Circle of Friends" (Draugų ratas): 


Skaitomas daiktas tie "Mokslo draugai", bet vis dėlto romanas lėkštas, banalokas ir pernelyg paprastas.

 Mano vertinimas: 3/5 

Leidykla: "Alma littera"
Leidimo metai: 2008
Originalo metai: 1991 
Originalo pavadinimas: "Circle of Friends"
Puslapių: 493
Knygą: išsimainiau
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...