2012 m. spalio 29 d., pirmadienis

Bohumil Hrabal "Pernelyg triukšminga vienatvė", arba Nuostabus Hrabalo žodžių audinys

Tai bent atradimas... Iki tol buvau girdėjusi tik rašytojo vardą - Bohumil'as Hrabal'as - ir tą mistinį žodį: klasika. Netikėtai į rankas pakliuvusi knyga atnešė nuostabių išgyvenimų.

"Pernelyg triukšminga vienatvė" - tai apysakų ir apsakymų rinkinys. Tad apie ką knyga, neklauskit - daug skirtingų istorijų, daug stebuklų. Mažų žmonių dideli jausmai. Įspūdingi jų gyvenimai: ir tikroviški, ir keisti. Ypač patiko "Ypatingai sekami traukiniai" ir, žinoma, "Pernelyg triukšminga vienatvė".

Radau panašumų ir į kitus rašytojus: atpažinau Bruno Schulz'ą ir jo "Cinamonines krautuvėles", ten, kur buvo minimas karas, galvoje tiksėjo Kurt'as Vonnegut'as, girdėjosi ir autoriaus bendražemiečio čeko Jaroslav'o Hašek'o balsas, kažkur buvo panašu į Michail'o Šiškin'o "Laiškų knygą". Tai turbūt talentingų rašytojų  bruožas - jie panašūs į daugelį ir tuo pačiu nepanašūs į nieką.


R. Č. nuotr.
Aš galvojau apie Mašą, kaip mes pirmą kartą susitikome, kai dar dirbau pas kelio meistrą, o tada jis davė mums du kibiriukus su raudonais dažais ir liepė nutepti tvorą aplink visas valdiškas dirbtuves. Maša pradėjo nuo kelio kaip ir aš, stovėjome vienas prieš kitą, tarp mūsų - aukšta vielų tvora, abiem prie kojų po kibiriuką su rūdis ėdančiais dažais, rankose po šepetėlį, ir tupinėjome vienas prieš kitą, tepėme tvorą, kiekvienas į savo pusę, visą laiką akis į akį, o tos tvoros keturi kilometrai, tai mes penkis mėnesius šitaip kasdien vienas prieš kitą stovėjome ir apie viską su Mašą šnekėjomės, bet visada mus skyrė ta tvora, jau buvome nudažę du kilometrus tos tvoros, ir vieną dieną aš brūkštelėjau raudonais dažais per vielas ties Mašos lūpomis ir pasakiau jai, kad ją myliu, o ji iš kitos pusės taip pat pabraukė per tas vielas ir pasakė, kad ir ji mane myli... ir pažiūrėjo man į akis, ir mes stovėjome griovyje, tarp aukštų balandų, aš atkišau lūpas ir pro tas dažytas vielas pasibučiavome, o kai atsimerkėme, jos lūpos buvo išteptos raudonais dažais, mano taip pat, ėmėm kvatoti ir nuo to laiko buvome laimingi.
B. Hrabal'o tekstas mane užburia: ritmas, žodžiai, reginiai, jausmai, humoras, nuojautos... Didžiąją dalį knygos skaičiau iš nuostabos pakeltais antakiais ir išplėstom akim.

Tas jo groteskiškas pasaulis suaustas taip tankiai: vaizdai, žodžiai, jausmai. Skaičiau iš lėto, baisu buvo ką nors praleisti. Ir dabar, net ką tik perskaičiusi knygą, vėl iš naujo norėčiau ją skaityti ir, tikiu, vėl ką nors atrasčiau. 

Hrabalą reikia skaityti atidžiai - kaip poeziją. Vis kas nors įdomaus išnyra iš ilgų, sudėtingų, dainingų sakinių. Nuostabūs palyginimai: ištrupėję dantys kaip sausi peržydėjusio jazmino žiedlapiai, plaukai lyg ilgos plieninės skiedros, iš baimės pasišiaušę knygos puslapiai...

Užjaučiu knygos vertėją (vertė Vytautas Visockas). O gal pavydžiu... Gaila, kad nemoku čekiškai. Kažin, ką dar iš Hrabalo turime išverstą lietuviškai?..

 Mano vertinimas: 5/5 

Leidykla: "Lietuvos rytas"
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 284
Originalo metai: 1980
Originalo pavadinimas: "Příliš hlučná samota"
Knyga: iš antrų rankų
Kainavo: apie 8 Lt

1 komentaras: