Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Muriel Maufroy "Rumio dukra", arba Knyga apie nieką

Murielės Maufroy "Rumio dukra" - knyga apie nieką. Nepaliko jokio įspūdžio.

Kartą gyveno mergaitė, kuriai nieko neatsitiko, - taip galima perfrazuoti knygos siužetą.

Jei pasakyti šiek tiek daugiau, tai knyga apie 13 amžiaus dabartinės Turkijos miestą Koniją ir mergaitės Kimijos istoriją. Neva pagal realius istorinius duomenis sukurtas romanas.

Anotacijoje pasakoma daugiau, nei pavyksta suprasti iš teksto. Rašytoja net nesugebėjo papasakoti tekste, kas tas Rumis ir kuo jis užsiima (knygoje vadinamas Mevlana; kol neperskaičiau pabaigos paaiškinimų, nesupratau, kas jis toks). Pasirodo, tai didis persų poetas. Viskas, ką jis veikia knygoje: pirmoje pusėje pasirodo medresėje, mokykloje, antroje pusėje... tik sėdi užsidaręs kambaryje. Kas tas Šamsas? Kas toji Kimija? Neva realiai gyvenę asmenys...

Kažkokie šventieji - tik kalbasi su dievais, sukasi, sėdi, apgaubti liepsnų, mąsto. Autorė mistifikavo juos, bet nesuteikė skaitytojui jokio pagrindo. Tai ne Biblija, neturiu tikėti kiekvienu rašytojos žodžiu, grožinėje literatūroje man reikia ir kažkokių įrodymų. O jų visai nėra. Neužtenka pasakyti: jie buvo šventi. Nuo to jie šventais netampa. Bobiška knyga be jokio turinio.

Kimija, kuri nuo savo šeimos kaime atskiriama, kad apsigyventų Rumio šeimoje ir mokytųsi, iš esmės nieko naujo neišmoksta - tampa namų pagalbininke, vėliau ir žmona. Nors, pagal autorę, ji "mokosi", gyvena labai šventą ir ypatingą gyvenimą...

Net nelabai aišku, koks tai laikmetis - išmesk porą vaizdelių, ir net nebus aišku, kokie metai ir kokia šalis. Anotacijoje sakoma, kad veiksmas vyksta Bizantijos Imperijos nuosmukio ir mongolų invazijos fone, bet šių reiškinių visai nejusti tekste.

Yra pora blankių miesto vaizdelių, pora kaimo darbų paveikslų.

R. Č. nuotr.
Ji atsigręžė į būrelį moterų, vaikų ir jaunų vyrų, kurie, susirinkę ant stogo, jau buvo bebaigią kiekvieną vasarą visą kaimą įtraukiantį kviečių ritualą. Iškėlusi didžiausią krepšį, jos pusseserė Ana pylė kviečius iš taip aukštai, kaip tik galėjo, kad vėjas juos prasijotų. Dar keletas valandų darbo, pamanė sau Eudokija, ir tada galėsiu atsisėdusi mėgautis vakaru. Ji įsitraukė į darbininkų būrį ir ėmė žvaliai pilti kviečius į senus kanapinius maišus, kuriuos jauni vyrai netrukus suneš į maisto atsargų trobelę.
Jei ne pora tokių vaizdų, knyga galėtų būti apie bet kokį amžių ir bet kokią šalį - nėra daug vaizdų, kurie atskleistų laikmečio esmę, o ir tie patys kartojasi: turgus, auksakaliai, sidabrakaliai, maidanas - pieva, kur ant žirgų siaučia jauni vyrai... Visa knyga labai blanki, neaiški, nuobodi.

Nustebino vertėjos ir redaktorių pasirinkimas dėl tiesioginės kalbos: pusiau pritaikytas pagal lietuvių kalbos taisykles, pusiau paliktas pagal angliškas. Atrodo keistai ir kvailai.

Apskritai gaila sugaišto laiko su šia knyga.

 Mano vertinimas: 2/5 

Leidykla: "Vaga"
Leidimo metai: 2009
Puslapių: 248
Originalo metai: 2004
Originalo pavadinimas: "Rumi's Daughter"
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: 5 Lt

Komentarai

  1. Tai puiki knyga visiems besidominties Rumiu, Sufizmu, ezoterika, dvasiniu keliu. Knyga patiks Alchemikas, Du gyvenimai, 40 Meiles taisykliu, Meiles kelias- knygu skaitytojams.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".