2013 m. rugpjūčio 31 d., šeštadienis

Franc McCourt "Andželos pelenai", arba Skurdo enciklopedija

Franko McCourto "Andželos pelenai" buvo sunkus skaitinys. Skaičiau ilgai, sunkiai ir vis bandžiau suprasti: "Ką tu man nori pasakyti, Frankai McCourtai?"...

Šią knygą daugelis garbina, laiko ją labai poetiška ir jautria bei viena geriausių skaitytų knygų. Pagal knygą yra sukurtas ir filmas. Knyga stora ir niūri, čia rašoma apie siaubingą skurdą, nors anotacija žada po lygiai ir ašarų, ir juoko. Bet juoktis neradau iš ko...

Tai tipiškas airiškas romanas: su alkoholikais tėvais, užguitomis motinomis, skurdžiais namais, abejingais tamsuoliais giminaičiais. Ganėtinai monotoniška knyga: įvykių bemaž nėra arba jie pasikartojantys (brolių ir seserų ligos ir mirtys), nauji personažai pasirodo retai. 

Tai autobiografinė rašytojo knyga: pagrindinis šios knygos veikėjas ir pasakotojas - berniukas Frenkis. Jo vaikystė Amerikoje ir Airijoje paženlinta juodžiausiu skurdu, kokį galite įsivaizduoti. Tikra skurdo enciklopedija su visomis baisiausiomis pasekmėmis: vienas po kito mirštantys broliai ir seserys, badas, landynės, suplyšę batai ir drabužiai, blakės, ligos, žiemą užtvindytas pirmas namo aukštas srutomis iš bendro lauko tualeto, kuriuo naudojasi visa gatvė...

R. Č. nuotr.
Žiūriu, kaip Maiklas nueina skersgatviu, jo bato padas atsiknojęs, šlepsi šaligatviu. Kai pradėsiu dirbti pašte, tikrai nupirksiu jam batus. Išvirsiu jam kiaušinį, nuvesiu į kiną, pavaišinsiu saldainiais, o paskui eisime pas Notoną valgyti žuvies su keptomis bulvėmis, kol pilvai išsipūs kaip balionai. Vieną dieną sukaupsiu pinigų namui ar butui su elektros šviesa ir išviete, su lovomis, paklodėmis, antklodėmis, pagalvėmis, kaip pas kitus žmonės pasaulyje. Valgysime pusryčius šviesioje virtuvėje, sode linguos gėlės, turėsime dailių puodukų ir lėkštučių, kiaušinių indelių, kiaušinių tryniai bus minkšti, juose tirps riebus sviestas, turėsime arbatinuką su apdangalu, skrebučių, gausiai užteptų sviestu ir marmeladu. Laisvalaikiu klausysimės muzikos per BBC ar per Amerikos ginkluotųjų pajėgų radiją. Pirksiu reikiamus drabužius visai šeimai, kad mūsų subinės nekyšotų pro kelnes, kad mums nebūtų gėda.
Iš pradžių tas skurdas ir tėvų neatsakingumas erzino, siutino, stebino, bet po to visi jausmai nurimo, dar viena šlykšti scena nebebaugino, o eilinė mirtis nejaudino. Ramiai skaičiau ir laukiau, o gal visgi bus koks įvykių posūkis ar pragiedrulys. Nebuvo.

Ši knyga ir nuolatiniai siaubingo, beviltiško skurdo aprašymai mane ne sukrėtė, o atbukino. Taip kaip karo metu žmonės atbunka nuo mirties siaubo. Pamenu Breiviko istoriją: žudynių Utojos saloje dieną policininkai suėmė vieną iš vaikų, nes įtarė bendrininkavimu su žudiku. Berniuko elgesys sukėlė įtarimų, nes jis neverkė kaip kiti vaikai. Paaiškėjo, kad šis gruzinas berniukas su Breiviku nieko bendro neturi, tiesiog jis jau buvo patyręs Gruzijos karo baisumus, jis buvo matęs kraujo, mirčių ir lavonų, ir šios žudynės jo taip nepaveikė kaip kitų vaikų. 

Tokį patį efektą man sukėlė ir F. McCourto knyga. Skurdo per daug? Per ilgai? Per daug netikroviška? Nežinau, kokia priežastis. Galbūt tikrai persistengta ir reikiamo efekto ši knyga nepasiekė. Nors štai kas man ir kelia didžiausią klausimą: kokio efekto norėjo rašytojas?.. Pasiguosti?.. Pamokyti?.. Papasakoti?.. 

Skaityklėje laukia dar dvi šio rašytojo knygos (šios knygos tęsiniai?), bet man reikės daug laiko, kol aš vėl ryšiuosi jį skaityti.

Mano vertinimas: 3/5 

Leidykla: "Tyto alba"
Leidimo metai: 2005
Originalo metai: 1999
Originalo pavadinimas: "Angela's Ashes"
Puslapių: 432
Knyga: iš skaityklės
Kainavo: 0 Lt

2 komentarai:

  1. Man tai ši knyga net labai patiko, atsimenu perskaičiau per savaitgalį - šitaip buvo įtraukusi.
    Tačiau nusivylusi antrąja dalimi niekaip nesiryžtu skaityti trečiosios...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti