Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

Selmos Lagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Ir dar viena tiesa: knyga buvo labai nuobodi, ir jos turbūt būčiau nebaigusi, jei būtų reikėję ją skaityti, nes ji ganėtinai ilga, o čia - keletas valandų klausymo (tiesa, per keletą kartų). Ir buvo puiki proga išbandyti dar vieną skaityklės funkciją - audiofailų klausymą.

Na, o pats kūrinys (išleistas 1914 metais) labai priminė lietuviškąją "agrarinę" literatūrą: su skurdžiais švedų kaimeliais, tipiškais kaimo žmonių paveikslais, valstiečių ir dvarininkų gyvenimo vaizdais. Ir temos tos pačios kaip ir lietuviškose knygose: mažo žmogaus išaukštinimas, humanizmo klausimai, tėvų ir vaikų santykiai. Net ir lyriški nukrypimai ar gamtos vaizdų aprašymai dvelkia žiauria lietuviška melancholija. O apie Portugaliją čia nėra nė trupučio: tik šalti Švedijos peizažai, skurdžios valstiečių trobos.

Romanas yra apie tėvą ir begalinę meilę savo dukrai, privedusią jį iki beprotybės.

Sutrikęs stovėjo Janas ir nežinojo, ko nori iš jo tos moteriškės, ką jis turi daryti su tuo daiktu, kurį pribuvėja įdėjo jam į glėbį. Ūmai Janas pajuto krustelėjimą, nuo kurio sutirtėjo ir jis, ir kūdikis. Niekas jo nestuktelėjo, todėl Janas neįstengė suprasti, ar čia savaime taip atsitiko ir jis pats sujudino mergaitę, ar atvirkščiai. Jo širdis krūtinėje taip smarkiai suplakė, kaip niekuomet gyvenime dar nebuvo plakusi. Tą pat akimirką Janui pranyko šaltis, bloga nuotaika ir sielvartas. Pranyko ir apmaudas, tik viena jam teikė nerimą: jis negalėjo suprasti, kodėl ten, krūtinėje, taip daužosi širdis.<...> Staiga Janas suprato, kas dabar taip išjudino jo širdį ir privertė ją taip smarkiai plastėti, negana to, jis pradėjo numanyti, ko jam kaip tik trūko per visą gyvenimą. Toks žmogus, kuris nejaučia savo širdies plastant nei skausme, nei džiaugsme, žinoma, negali būti laikomas tikru žmogumi.

Pats kūrinys man pasirodė per daug monotoniškas, ištemptas, nuobodus ir labai naivus. Ne veltui šis kūrinys rastas 5-8 klasių literatūros sąrašuose.