Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Arūnas Matačius "Naivus romanas apie meilę, vyrą ir šokoladą", arba Rožinis šokas

Net nežinojau, ko tikėtis iš tokio aitraus ružavumo (rausvumu man šitos spalvos liežuvis neapsiverčia pavadinti), tačiau dar neskaičiusi knygos  "Naivus romanas" žinojau, kad autorių Arūną Matačių girsiu už rinkodarą. 

Net man, rožinę spalvą išmetusiai iš savo paletės, apeinant naujienų lentyną knygyne ranka pati išsitiesė prie šios knygos - bent pačiupinėti. Tarp tamsių, niūrių viršelių ši medžiaga aptraukta knyga švyti ten kaip kokia vagina. Knygos siužeto po kurio laiko nebeatsiminsiu visiškai, užtat spalva į atmintį įsitėškė ilgam.

Ir tai viena. Antra - rašytojas pats susisiekė su daugeliu tinklaraštininkų, supratęs jų skleidžiamą informacinę galią, ir padovanojo knygą. Kad ir ką berašytų tinklaraštininkai - gera, bloga ar vidutiniška - rožinis viršelis vis tiek švysčios interneto platybėse ir, ko gero, pirmuosiuose Google paieškos puslapiuose.

Trečia - parašęs, nors ir ganėtinai vidutinišką, knygą autorius ne tik nesislėpė po kuklaus rašytojo kauke (knygos gale yra ir jo nuotrauka, ir trumpas pristatymas, ir išvardinti pasiekimai), bet ir pristatė bei pareklamavo šokoladą gaminančią įmonę, kurios bendrasavininkis, kaip suprantu, ir yra pats. Mat knyga pasakoja apie nesėkmes su moterimis ir sėkmę atrandant save bei gaminant šokoladą.
Štai priešais mane gulėjo mano pasididžiavimas, mano gėda, mano skausmas ir mano meilė. Trys prisiminimai šokolado plytelėse. Liko tik sugalvoti pavadinimą šiam jausmų kulinarijos projektui. Paėmiau baltą popieriaus lapą ir užrašiau "Kvailio šokoladas". Nubraukiau. Ne. Meilė nėra kvailystė. Užrašiau "Meilės šokoladas". Nubraukiau. Ne. Per daug banalu. Užrašiau "Naivus šokoladas". Nenubraukiau. Tebūnie.
Savieškos ir prabudimo istorijos patinka visiems. Jei pasisekė kokiai Bridžitai Džouns ar "Penkiasdešimčiai pilkų atspalvių", tai kodėl neturėtų pasisekti bevardžiam lietuviškam herojui.

Ir turbūt pasiseks - nes knyga tikrai nėra parašyta blogai, nors iš džiaugsmo irgi nekrykštavau. Skirtingi charakteriai, konfrontacijos, saviieška, neerzinantys erotiniai intarpai, vyro ir moters santykių peripetijos. Tiesa, šiek tiek ištempta, vietomis naivoka, tekstas kartais primityvokas, tačiau autorius apsidraudė dar ant viršelio aukso raidėmis užrašęs - "Naivus romanas". Maždaug, nesikabinėk. Tai ir nesikabinėju.

Tik viena pastaba - skyrių pavadinimų įrėminimas, nors tikriausiai turėjo priminti šokolado plytelę, bet, bent jau man, primena rėmelį, kuriuo apibrėžiamos mirusių knygos sudarytojų ar aktorių pavardės titruose. Kažkaip susikirto man jis su ta ryškiai rožine spalva.

Tai tiek. Autoriui - padėka už knygą ir beveik komplimentas - esu skaičiusi ir blogesnių rašliavų. Rašykit. Gal kitą knygą ne apie moteris ir šokoladą, bet rašyti, manau, galit. Kaip ir rašot tekste: "...ranka dar nebuvo įgudusi. Bet išmoks. Tai tik technika. Svarbu galvoje turėti tai, ką būtų galima paleisti į laisvę."

 Mano įvertinimas: 3/5 

Leidykla: UAB "Mulate"
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 270
Knyga: dovana
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.