Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Junot Diaz "Štai taip tu ją prarandi", arba Apie meilę be patoso

Junot Diaz romanas "Štai taip tu ją prarandi" pateko tarp geriausių pernykščių vertimų (vertė Indrė Telksnytė). 

Būna vienokia meilė - Romeo ir Džuljetos šnabždesiai iš balkono, ir būna kitokia - tikroji - meilė. Šiuolaikiška, gruboka, apčiuopiama, be jokio nereikalingo seilėjimosi. Tokia, apie kokią rašo Junot Diaz.

Neseniai varčiau viduramžių literatūrą - "Abeliaro ir Eloyzos laiškus", dviejų vienuolių susirašinėjimus: "...tavuoju liepimu aš išsyk pakeičiau ne tik drabužį, bet ir dvasią, idant paliudyčiau tave esant vieninteliu ne tik savo kūno, bet ir dvasios valdovu."

Štai J. Diaz knygoje - visiška priešingybė. Jokių "mano dvasios ir kūno valdovų". Meilė atvira, reali, kūniška, vulgari, buitiška. Bet taip pat - galinti sužlugdyti arba pakylėti, arba šios knygos atveju - padėti subręsti.

R. Č. nuotr.
Mūsų santykiai nebuvo saulė, mėnulis ir žvaigždės, nebuvo ir šūdas. Ypač šeštadienio rytai mano bute, kai ji ruošdavo kavą campo būdu, perkošdama pro kažkokį  į kojinę panašų daikčiuką. Iš vakaro pranešdavo tėvams, kad liks nakvoti pas Klaribelę, jie turėdavo numanyti, kur Magda iš tikrųjų, tačiau niekada nieko nesakydavo. Rytais ilgai miegodavau, o ji skaitydavo lėtai kasydama man nugarą, kai būdavau pasiruošęs nubusti, pradėdavau ją bučiuoti ir bučiuodavau tol, kol išgirsdavau:
- Dieve, Juniorai, aš drėkstu.
Šią knygą verta skaityti dėl rašytojo stiliaus. Šiurkšti gatvės kalba, į kurią įpainiota ispaniškų žodžių ir slengo. Mat autorius - dominikiečių kilmės amerikiečių rašytojas. Ir knyga sukasi apie lotynų amerikiečių getus.

Tačiau štai kur šio stiliaus bėda: jis sudaro apgaulingą foną. Skaitai tarsi apie gatvės bandito gyvenimą, tačiau tarp eilučių ryškėja, kad pasakotojas - universiteto dėstytojas. Toks ryškus neatitikimas priverčia pasijusti nejaukiai - sunku suprasti, kur tavo, kaip skaitytojo, klaida, o kur galbūt rašytojo neapsižiūrėjimas. O gal visgi tai sąmoningas triukas: ryški praraja tarp pasakotojo kilmės ir amerikietiškos realybės? Neva - emigranto likimas lemia, kad ir kaip besistengtum, niekada netapsi amerikietiškosios svajonės dalimi...

Juolab kad romane labai ryški potemė: lotynų amerikiečių getai. Emigrantai malasi juose tarsi voverės rate. Būtent šis romano posluoksnis man labiausiai patiko - iš jo smelkiasi toks stiprus gyvenimo be išeities graudulys ir beviltiškumas.

Kas nepatiko - labai painu ir epizodiška. Sunku suvokti chronologinę seką, nes ji šokčioja iš vieno pasakotojo gyvenimo tarpsnio į kitą, grįžta atgal arba net taip šoka į šoną, kad iššoka iš pasakotojo orbitos ir patenka į visai kitų veikėjų gyvenimus. Ir moterų charakteriai šiame romane labai fragmentiški - mes jų nematome kaip asmenybių, tai tik verkšlenančios, paliktos, išduotos, silpnos būtybės, paženklintos "eks" statusu. Tipiškas latino macho požiūris.

Rašytojas yra gavęs Pulitzerio premiją, apdovanojimai rikiuojasi ir už šį romaną.

Ir pastaba pabaigai: visiškai netinkamas viršelis šiam tekstui. Žavus piešinys, bet skirtas visai ne šiai knygai.

Leidykla: "Versus aureus
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 216
Originalo metai: 2012
Originalo pavadinimas: "This is how you lose her"

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

J.Hašeko "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai", arba Nuvainikuotas karas

Jaroslavo Hašeko romanas "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai" patenka į legendinių knygų sąrašiukus, bet, žinau, taip pat sulaukia ir prieštaringų vertinimų. Vieni, ir aš taip pat, laiko šią knygą nuostabia, o kiti - visiška nesąmone.

Ken Kesey "Skrydis virš gegutės lizdo", arba Rūko supančioti

"Skrydis virš gegutės lizdo" - puiki knyga. Kai ji pasirodė 7 dešimtmetyje, tapo kontrkultūros atspirties tašku, daugelį įkvėpė anarchijai ir maištui prieš valdžią. Tokio efekto aš, aišku, nepatyriau - tam, kad pajustum tokį poveikį, kurį sukėlė Kesey, Salinger'io, Kerouac'o ar Burroughs'o knygos, reikia ir gimti tame laikmetyje.