Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Arno Geiger "Senasis karalius tremtyje", arba Kaip susidraugauti su Alzheimeriu

Mano močiutė senatvėje į mane kreipdavosi "Jūs", nes manęs nebeatpažindavo. Su ta pačia problema - senelio ir tėvo liga - susidūrė ir Arno Geigeris, savo patirtį aprašęs romane "Senasis karalius tremtyje".

Rašytojas net neslepia autobiografiškumo - romanas pagrįstas A. Geigerio tėvo istorija. Ši knyga svyruoja tarp grožinės ir negrožinės literatūros. Gal net pavadinčiau tai kokiu antifikciniu romanu - čia nėra jokio pramano, tik reali istorija. "Knyga apie gyvenimą", - tokią paantraštę turi originalas. Ir romano pradžioje paminėta Hokusajaus citata - "Net ir bendriausius dalykus būtina vaizduoti asmeniškai" - čia atsirado ne veltui.

Knygos, pasakojančios apie savo ar artimųjų ligas, visada sulaukia dėmesio - ar tai būtų vėžininko pasakojimas, ar - kaip A. Geigerio atveju - progresuojanti Alzheimerio liga. Beveik visiems įdomu skaityti tokias knygas dėl įvairių priežasčių. Vieniems patinka pasikapstyti po svetimus skalbinius, kitiems - rasti artimas sau bėdas ir gal šiokios tokios paguodos.

Alzheimerio liga čia aprašyta kaip pagal vadovėlį, bet kuris, susidūręs su šia liga, atpažins nuolatinius seno žmogaus priekaištus: "Nenoriu maudytis", "Šito nevalgysiu", "Noriu namo", "O kas tu toks?"...

Tačiau tai ne sausas, mokslinis, pilnas medicininių sąvokų straipsnis apie ligą, o pasakojimas apie sergantį šeimos narį - savitu rašytojo žvilgsniu. Išsilavinusio žmogaus tekstas su daug citatų, nuorodų, aktualijų, sugretinimų. Ir - net keista - savitai šviesus ir giedras.
- Nusiprausiau čia rankas, - pasakė sykį tėvas. - Ar man tai leidžiama?
- Taip, tai tavo namai ir tavo praustuvas. 
Jis nustebęs pažvelgė į mane, sutrikęs nusišypsojo ir tarė: 
- Dieve maloningas, tikiuosi, kad ir vėl to nepamiršiu. 
Tai - demencija. Tiksliau tariant: tai gyvenimas - medžiaga, iš kurios padarytas gyvenimas.
Rašytojo tėvas - paprastas žmogus iš Austrijos provincijos. Žinoma, būtų įdomiau, jei skaitytume apie kokį įžymų, daug pasiekusį žmogų - senatvėje užklupusi liga sudaro turiningam gyvenimui smarkų kontrastą. Tarkim, kaip Margaret Thatcher likimas filme "Geležinė ledi".

Tačiau šiuo atveju svarbu ne kas, o kaip. Kaip pats žmogus ir jo artimieji susitvarko su užgriuvusia liga. Yra daugybė puikių minčių: apie eutanaziją, šeimos santykius, gyvenimą, mirtį.

Ir tai ne tik romanas apie Alzheimerį, bet ir apie tėvų ir vaikų santykius: kaip susidraugauti su sergančiu tėvu, su kuriuo nebuvai itin artimas.

Romanas nėra pritrenkiantis, veiksmas teka gana lygiai, nėra žiežirbuojančios kulminacijos, tačiau knyga jaudina savo atvirumu - rašyti apie nykstantį artimą žmogų turėjo būti velniškai sunku.

Leidykla: "Gimtasis žodis"  
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 184
Originalo metai: 2011
Originalo pavadinimas: "Der alte Koenig in seinem Exil"

Komentarai

  1. aciu uz puiku atsiliepima :) labai sudomino, ruosiuos sita knyga isigyt.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Smagi, aiški apžvalgėlė-recenzija. Norisi tik pridurti, kad autorius Arno Geigeris - pirmasis Vokiečių knygos premijos laureatas (bene 2005 m.). Toks liesas plikis, dabar apie tai pasakojantis per tv kanalo LRT Kultūra laidą. Tokią premiją gavusio rašytojo knygų tiražai išauga septyneriopai, jis tampa garsus ir turtingas:)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Smagi, aiški apžvalgėlė-recenzija. Norisi tik pridurti, kad autorius Arno Geigeris - pirmasis Vokiečių knygos premijos laureatas (bene 2005 m.). Toks liesas plikis, dabar apie tai pasakojantis per tv kanalo LRT Kultūra laidą. Tokią premiją gavusio rašytojo knygų tiražai išauga septyneriopai, jis tampa garsus ir turtingas:)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Dar reikėtų pažymėti, kas vertėjas, jo darbas labai svarbus.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...