Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Leena Parkkinen "Po tavęs, Maksai", arba Liūdnųjų išsigimėlių išpažintis

Suomės Leenos Parkkinen knyga "Po tavęs, Maksai" - šiurpokas, bet puikus romanas apie po tarpukario Europą keliaujančius Siamo dvynius. Net nesitiki, kad tai - debiutinis rašytojos romanas.

Jis pilnas šlykštokos, bet intriguojančios freak show teatrų atmosferos. Tuo laikmečiu taip mėgiamų išsigimėlių pasirodymų: barzdotų moterų, hermafroditų, undinių, neūžaugų, Siamo dvynių...

Toje kraupokoje, patvirkusioje atmosferoje auga du berniukai - Maksas ir Izaokas, Siamo dvyniai, šeimos parduoti į cirką.

Tekstas savotiškai graudus, liūdnas, nors ir su juodojo humoro trupiniais - savotiška "liūdnųjų klounų", tiksliau išsigimėlių, išpažintis. Pilnas keistų ir kraupių istorijų: "Cirkas kupinas graudžių istorijų".

Du broliai dvyniai, visiškai skirtingi charakteriu, tačiau negalintys vienas nuo kito pabėgti. Kaip ir negalintys pabėgti nuo savo išsigimimo ir likimo. Sutinkantys tik panašius į save atstumtuosius: cirko gyventojus, išsigimėlius, kekšes, lesbietes, paribių žmones.
Aš suaugęs su broliu kairiuoju šonu. Mudviejų nugarkauliai susijungę prie dubens. Mudu abu turime tris plaučius, dvi širdis, vienas kepenis, tris inkstus ir pusantro penio. Mudu vaikštome, šokame. Nežinau, kiek sielų turime - dvi ar vieną. Maksas tikriausiai pasakytų, kad ir viena ganėtinai apsunkina verslo kelią.
Kažkas panašaus į filmą "Stuck on you" - praktiškai identiškos problemos, tik kitas laikmetis ir mažiau holivudiško saldėsio.

Tekstas kūrybiškas, įtraukiantis (beje, puikus Aidos Krilavičienės vertimas). Siužetas - velniškai įdomus. Tačiau lyg ir pritrūko aiškios idėjos, kodėl knyga rašoma. Kažkaip romanas vystosi, vystosi ir baigiasi, nuslūgsta be jokio sukrėtimo. Baigiasi gal net pernelyg nuspėjamai ir logiškai, turint omenyje romano temą.

Tačiau skaitymo malonumo neatėmė. Ryškus ir kinematografiškas romanas, vertas dėmesio.

Leidykla: LRS leidykla   
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 328
Originalo metai: 2009
Originalo pavadinimas: "Sinnun jaelkeesi, Max"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Airisė Merdok "Jūra, jūra...", arba Žodžių jūra

Pagaliau baigiau!.. Pradėtas skaityti Airisės Merdok (Irisės Murdoch) romanas "Jūra, jūra..." pas mane gulėjo... pusmetį? Trejetą mėnesių tai tikrai. Nukamavo, migdė. Pusės puslapio užtekdavo, kad dėčiau galvą ant pagalvės. Ši knyga nesužavėjo ir negundo domėtis šia rašytoja plačiau, nes, pasak baigiamojo žodžio, visi jos romanai panašūs. Tai filosofinio romano žanras, su kuriuo, taip pat ir to paties žanro  Josteino Gaarderio  romanais, man nepavyksta susidraugauti.

George Orwell "Lapok, aspidistra", arba Ko vertos menininko kančios?

Po truputį atrandu kitokį George Orwellą. Ilgą laiką jis buvo dar mokykloje skaityto "Gyvulių ūkio" autorius, ir viskas... "Gyvulių ūkis" taip pat puiki knyga, bet pernai atradau Orwellą iš naujo - su autobiografine knyga  "Dienos Paryžiuje ir Londone" . Ir štai neseniai knygyne užmačiau šį naują, pernai išleistą romaną "Lapok, aspidistra". Apžiūrėjau ir padėjau, bet po to nesusilaikiau ir parsisiunčiau internetu.