Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Per Olov Enquist "Asmens gydytojo viešnagė", arba Metraštis apie "supuvusią karalystę"

Per'o Olov'o Enquist'o "Asmens gydytojo viešnagė" - istorinis romanas apie Danijos karalystę.

Enquist'as rašo nieko naujo neišradinėdamas - čia aiškiai matomas įprastas jo stilius. Jam svarbus ne esamasis laikas, o būtasis. Jis rašo ne apie "čia ir dabar", o, kaip jam ir įprasta, apie "kadaise".

Veiksmas ne gyvas, o dvelkia naftalinu ar senomis knygomis. Tai metraštis: pasakotojas, tarsi koks politikos analitikas, jau puikiai žino visą istoriją ir perpasakoja, leisdamas sau vienur ar kitur įterpti diskursą į ateitį, pakartoti jau aprašytus įvykius, paanalizuoti juos, skaitytojui mestelėti užuominą ar tiesiai atskleisti, kas įvyko vėliau, kokio likimo sulaukė romano veikėjai. Tas "naftalininis" pasakojimo būdas šiame istoriniame romane tinka kuo puikiausiai.

Ir vėl - kaip ir įprasta Enquistui - viskas taip niūru ir tamsu. "Kažkas supuvę danų karalystėj..." - ir ši Šekspyro ciatata susijusi tiesiogiai. Romanas pasakoja apie psichiškai nesveiką Danijos karalių Kristijaną VII, jo sutuoktinę karalienę Karoliną Matildą bei asmeninį gydytoją Johaną Fridrichą Štruenzę. Šią trijulę sieja ypatingas, keistas ir pražūtį nešantis ryšys.
Štruenzė buvo beprarandąs savitvardą, bet susivaldė. Paaiškino, kad karalių būtina gydyti nuo letarginės būsenos, nuo jo depresijos. 
- Jis per ilgai užsibuvo šiame beprotnamyje, čia ir sveikas būtų praradęs protą. Karalius nieko nenutuokia apie Daniją. 
- O kaip karalienė? - paklausė Rantcau. 
- Aš jos neklausiau, - atsakė Štruenzė. - Paleisk arklį. 
- Tu darai klaidą! - dar sušuko Rantcau, jo balsą galėjo girdėti net arklidėse buvę tarnai. - Nebūk naivus, tu greitai viską turėsi savo rankose, negi tu nematai, koks čia žaidimas, palik tą kvailį ramybėj, bet tu negali... 
- Paleisk mano žirgą, - pakartojo Štruenzė. - Aš nepakęsiu, kad tu karalių vadintum kvailiu.
Šiame romane tvyro žiauri, ištvirkusi, pamišėliška atmosfera - negi visi dvarai anuomet buvo tokie?

Tai romanas apie meilę, vieno asmens tobulėjimą, kito asmens žlugimą. Apie pamišimą, ir tikrai ne vieno žmogaus, sakykim, visos karalystės. Apie manipuliavimą ir tikslo siekimą bet kokia kaina - net kitų žmonių laimės ir gyvybės kaina. Gal net galima pasakyti, apie viešųjų ir privačių ryšių supainiojimą - tik kitaip, daniškai, senoviškai, karališkai.

Leidykla: "Baltos lankos"  
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 350
Originalo metai: 1999
Originalo pavadinimas: "Livläkarens besök"

Komentarai

  1. sveiki, pabaigoje neradau knygos įvertinimo.
    Na, o apskritai tai labai graži knyga - apie meilę, apie sugebėjimą skristi surištais sparnais, apie moters didybę, apie žmogišką sėklą, kurią ne taip paprasta išnaikinti.Labai rekomenduoju.Filmas man pasirodė kiek liūdnesnis, o knygą - šviesi, nors ir tragiškos baigties.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...