Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

"Lietuva kaip problema", arba Filosofinė ir istorinė politikos analizė

Alvydo Jokubaičio ir Raimundo Lopatos "Lietuva kaip problema" - knyga tikrai ne atsitiktiniam skaitytojui, ne tik išsilavinusiam, bet ir jau susipažinusiam su filosofijos bei politikos mokslais.

Neseniai buvau skaičiusi Karlo Šliogelio "Terorą ir svajonę", kuri sudarė tokį aiškų prieškarinį Rusijos vaizdą, tad to paties tikėjausi ir iš šios knygos - tik apie Lietuvą - kokių nors sveikų ir protingų samprotavimų apie lietuvio tapatumo problemą ir panašius dalykus.

Tikėjausi laisvesnio teksto, ne tokio moksliško, paprastesnio dėstymo, dabar tai itin "auditorinis" pasakojimas - dviejų politologų apmąstymai apie šiuolaikinę Lietuvą ir jos politiką. Tačiau knyga savo skaitytoją, kuria naiviai tikėjausi esanti pati, tikrai suras. Toks įspūdis, kad autoriai rašo savo kolegoms, na, ar bent jau valstybininkams ir politikams, ar kažkokiu būdu su jais susijusiems.

Pradžia - apie politikos mokslo istoriją ir raidą - buvo tikrai gniuždančiai nuobodi. Įdomiau pasidarė vėliau, kai buvo kalbama apie tam tikrus reiškinius Lietuvoje ir atgarsius visuomenėje, įžymiausių Lietuvos politikos veikėjų pasaulėžiūrą, kurias autoriai apibendrino ir iškapstė iš straipsnių ir autobiografijų. Įdomu buvo skaityti apie V. Landsbergio, V. Adamkaus, A. Brazausko požiūrį į Lietuvą ir jos istoriją. 
Adamkaus samprotavimuose apie istoriją ir politiką nuolatos sugrįžta pokario partizanų motyvas. Pokario Lietuvos partizanų kova prezidentui yra visuotinis moralinis idealas, susijęs ir su jo asmenine kovos su sovietais patirtimi.
Kai ėmiau knygą į rankas, tikėjausi žemiškesnių tyrinėjimų: ką turime omenyje, kai tariame "Lietuva", ką apie šalį mąsto emigrantai ir įvairūs visuomenės sluoksniai, kaip tai realiai atsispindi mūsų elgesyje, kokiais veiksmais mes rodome meilę ar nemeilę tėvynei. Tikrai, būtent to ir tikėjausi - paprastų mirtingųjų požiūrio, žemiškų tyrinėjimų.

Tačiau manau, kad ši tema dar netyrinėti plotai, o A. Jokubaičio ir R. Lopatos knyga - vienas pirmųjų bandymų išjudinti šį traukinį.

Leidykla: "Tyto alba"   
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 359

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

J.Hašeko "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai", arba Nuvainikuotas karas

Jaroslavo Hašeko romanas "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai" patenka į legendinių knygų sąrašiukus, bet, žinau, taip pat sulaukia ir prieštaringų vertinimų. Vieni, ir aš taip pat, laiko šią knygą nuostabia, o kiti - visiška nesąmone.

Ken Kesey "Skrydis virš gegutės lizdo", arba Rūko supančioti

"Skrydis virš gegutės lizdo" - puiki knyga. Kai ji pasirodė 7 dešimtmetyje, tapo kontrkultūros atspirties tašku, daugelį įkvėpė anarchijai ir maištui prieš valdžią. Tokio efekto aš, aišku, nepatyriau - tam, kad pajustum tokį poveikį, kurį sukėlė Kesey, Salinger'io, Kerouac'o ar Burroughs'o knygos, reikia ir gimti tame laikmetyje.