Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

"Lietuva kaip problema", arba Filosofinė ir istorinė politikos analizė

Alvydo Jokubaičio ir Raimundo Lopatos "Lietuva kaip problema" - knyga tikrai ne atsitiktiniam skaitytojui, ne tik išsilavinusiam, bet ir jau susipažinusiam su filosofijos bei politikos mokslais.

Neseniai buvau skaičiusi Karlo Šliogelio "Terorą ir svajonę", kuri sudarė tokį aiškų prieškarinį Rusijos vaizdą, tad to paties tikėjausi ir iš šios knygos - tik apie Lietuvą - kokių nors sveikų ir protingų samprotavimų apie lietuvio tapatumo problemą ir panašius dalykus.

Tikėjausi laisvesnio teksto, ne tokio moksliško, paprastesnio dėstymo, dabar tai itin "auditorinis" pasakojimas - dviejų politologų apmąstymai apie šiuolaikinę Lietuvą ir jos politiką. Tačiau knyga savo skaitytoją, kuria naiviai tikėjausi esanti pati, tikrai suras. Toks įspūdis, kad autoriai rašo savo kolegoms, na, ar bent jau valstybininkams ir politikams, ar kažkokiu būdu su jais susijusiems.

Pradžia - apie politikos mokslo istoriją ir raidą - buvo tikrai gniuždančiai nuobodi. Įdomiau pasidarė vėliau, kai buvo kalbama apie tam tikrus reiškinius Lietuvoje ir atgarsius visuomenėje, įžymiausių Lietuvos politikos veikėjų pasaulėžiūrą, kurias autoriai apibendrino ir iškapstė iš straipsnių ir autobiografijų. Įdomu buvo skaityti apie V. Landsbergio, V. Adamkaus, A. Brazausko požiūrį į Lietuvą ir jos istoriją. 
Adamkaus samprotavimuose apie istoriją ir politiką nuolatos sugrįžta pokario partizanų motyvas. Pokario Lietuvos partizanų kova prezidentui yra visuotinis moralinis idealas, susijęs ir su jo asmenine kovos su sovietais patirtimi.
Kai ėmiau knygą į rankas, tikėjausi žemiškesnių tyrinėjimų: ką turime omenyje, kai tariame "Lietuva", ką apie šalį mąsto emigrantai ir įvairūs visuomenės sluoksniai, kaip tai realiai atsispindi mūsų elgesyje, kokiais veiksmais mes rodome meilę ar nemeilę tėvynei. Tikrai, būtent to ir tikėjausi - paprastų mirtingųjų požiūrio, žemiškų tyrinėjimų.

Tačiau manau, kad ši tema dar netyrinėti plotai, o A. Jokubaičio ir R. Lopatos knyga - vienas pirmųjų bandymų išjudinti šį traukinį.

Leidykla: "Tyto alba"   
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 359

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.