2015 m. liepos 9 d., ketvirtadienis

Boris Akunin "Pelagėja ir baltasis buldogas", arba Rusų dvarininkų aistros

Prieš porą metų su Boriso Akunino "Provincijos detektyvo" trilogija susipažinau nuo galo - skaičiau trečiąją trilogijos dalį "Pelagėja ir raudonasis gaidys". Ir nors dabar, perskaičiusi visą trilogiją, galiu pasakyti, kad toji trečioji dalis man patiko mažiausiai, bet būtent ji paskatino daugiau domėtis B. Akuninu ir imtis visos šios trilogijos.

Pirmoji trilogijos dalis - "Pelagėja ir baltasis buldogas". Priminsiu: veiksmas šiuose "Provincijos detektyvo" retroromanuose vyksta Rusijos provincijoje 18 ir 19 amžių sandūroje, o to meto nusikaltimus narplioja stačiatikių vienuolė Pelagėja. Guvi, žvitri, drąsi, aštaus proto akiniuota raudonplaukė.

"Baltajame buldoge" veiksmas, aišku, sukasi aplink buldogus. Rusijos provincijoje generolienė tęsia savo vyro aistrą - baltųjų buldogų veisimą. Ji paliko tik du patinėlius - tobuliausius savo veislės atstovus. O ir šiuos kažkas bando nunuodyti. O dėl nerimo sutriko ir šeimininkės sveikata. Generolienė kreipiasi pagalbos į savo giminaitį provoslavų archirėjų, žinomą ir gerbiamą žmogų. O šis išsiunčia reikalais pasidomėti žvitriąją Pelagėją.

Ir nuo čia veiksmas nulekia beveik nevaldomai: šunų nuodijimas ir galabijimas, merdinti generolienė, meilės aistros, žmogžudystės, sektos, užpuolimai, apiplėšimai, pabėgimas lietingą naktį nuo žudiko, o galiausiai teismas, kurio metu kaltinamasis pasirodo esąs visai nekaltas - B. Akuninas žino, kaip išlaikyti įtampą. Štai kokios aistros ir nuodėmės verda iš pažiūros ramiame, nuobodžiame, fasadinio orumo pilname Rusijos provincijos dvarininkų gyvenime.
Pelagėja iš krepšelio ant juosmens išsitraukė popierėlį su apvestu atspaudo kontūru. 
- Štai ši pėda, devynių su puse colio ilgio. Galima pridėti ir patikrinti. 
- Mano koja ne devynių su puse colio, o vienuolikos, - išgąstingai pareiškė ponia Rigli, jau antrą kartą per vakarą papuolusi tarp įtariamųjų. - Štai, ponai, žiūrėkite. 
Tai patvirtindama anglė aukštai ištempė koją, apautą suvarstytu bateliu, bet niekas net nežiūrėjo - visi nuo sesers Pelagėjos puolė plėšti Nainą Georgijevną. Egzaltuota mergina rėkė, purtydama vienuolę už apykaklės: 
- Suuodei, sužiūrėjai, juodapele! Taip, aš tai padariau, aš! O kodėl, ne jūsų reikalas! 
(Vertimas mano.)
Ir visa tai parašyta senovine kalba, arba gal tiksliau - to laikmečio kalbą imituojančia kalba, prie kurios priprasti reikia šiek tiek laiko. 

Pirmojoje dalyje man pritrūko pristatymo apie Pelagėją - kas ji, iš kur ji, kodėl tapo vienuole. Dabar apie ją užsimenama labai miglotai. Ir ne itin patiko savotiškas tas suskaidymas į dvi dalis. Rodos, jau po pirmos dalies viskas turi paaiškėti, bet ne - į vidurį rašytojas įpina kažkokį filosofinį-vadybinį dviejų personažų pamokomąjį dialogą. Bet paskui viskas ne tik pakrypsta į gerąją pusę, bet pasidaro ir dar įdomiau, nei buvo.

Tačiau visa kita patiko - intelektualaus detektyvo žanras, ta sudėtinga, bet įdomi kalba, B. Akunino istorinės žinios, mokėjimas parinkti temas ir įvykius. 

Tas B. Akunino pasaulis labai savitas - savotiškas nerealus realizmas. Nors viskas dvelkia autentiškumu, tačiau realybėje tokių įvykių būti negalėjo - tuo metu jokiai vienuolei (ir dar moteriai!) tokios galimybės ir suteikti įgaliojimai net sapnuotis nesisapnavo. Ir nors skaitant atrodo viskas labai realu, po kiek laiko supranti, kad tai - tik rašytojo išmislas, leidęs kuriam laikui persikelti į visai kitokį pasaulį ir laikmetį. Bet tuo šis romanas ir žavus.

Įvertinimas: 5-/5

Leidykla: "АСТ"    
Leidimo metai: 2006
Puslapių: 398
Originalo metai: 2000
Originalo pavadinimas: "Пелагия и белый бульдог"

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą