Tarp pomidorų džiovinimo ir uogienių virimo spėjau perskaityti "Mūsų nerimo žiemą". Čia buvo antrasis mano susitikimas su knyga: pirmąją, naujo leidimo, dar praeitais metais "suskaitė" šuo, antrąją, 9-ojo dešimtmečio leidimo, neseniai išsimainiau su knygoholikų klano nare. Puiki talentingo rašytojo knyga.
Nors knygą Steinbeck'as parašė 1961 metais, tai gali būti bet kurio dešimtmečio istorija - iki pat dabar. Beveik nėra nuorodų į konkretų laikmetį, nėra aprašymų, tiksliau jie minimalūs. Knyga sudaryta iš dialogų, kurie, beje, ne knygiški, o lyg iš šnekamosios kalbos: trumpi, šmaikštūs. Visa kita, kas ne dialogai, - Iteno Houlio (pagrindinio veikėjo) kontempliacijos, dažniausiai gimstančios slaptame, jam vienam žinomame Kampe.
Istorija universali. Atsitokėti bandžiau ilgai: rodos, skaičiau savo/kaimynų/giminių/draugų istorijas...
Pats Steinbeck'as priešlapyje rašo:
"Skaitytojams, norintiems sužinoti, kokie realūs žmonės ir kokios vietovės slypi po išgalvotais vardais ir pavadinimais, siūlyčiau atidžiau pasižvalgyti aplink ir pasižiūrėti į savo širdis, nes šioje knygoje aprašyta dalis nūdienės Amerikos."
Aš dar pridurčiau: Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos, Lietuvos...
Žodžiu, nėra svarbu, kur ir kada tai vyksta. Svarbiau - kas ir kaip... Kaip nepamesti šventumo likučių materialinėmis vertybėmis pagrįstame pasaulyje?
Itenas Alenas Houlis kilęs iš garbingos, turtingos šeimos, dabar priverstas dirbti samdomu pardavėju parduotuvėje, kuri kažkada priklausė jam ir jo šeimai.
Savo garbingos, bet žlugusios šeimos istoriją jis dažnai prisimena naktimis ar paryčiais slankiodamas po miestelį ir pajūrį, kamuojamas nemigos.
Savo garbingos, bet žlugusios šeimos istoriją jis dažnai prisimena naktimis ar paryčiais slankiodamas po miestelį ir pajūrį, kamuojamas nemigos.
- Čia ne žmogaus prigimtis, Meri, o pati gamta. Voverės atsargai sukrauna dešimt kartų daugiau riešutų, negu joms reikia. Žiurkėnui pilvas vos neplyšta, o jis vis dar kemša į žandus lyg į maišus. O kiek savo surinkto medaus tesuvalgo protingosios bitelės?
Gitano Nausėdos prototipas bankininkas misteris Beikeris sako: "Kodėl vegetuojate?.." Vaikai klausia: "Kada mes būsime turtingi?", žmona teiraujasi: "Kada galėsime gyventi oriai?.." Patyręs spaudimą, ponas Houlis ryžtasi keisti savo filosofiją ir gyvenimą ne dėl savęs, dėl artimųjų. Ar bent jis pats save taip įtikinėja. O šventas tikslas tikrai pateisina priemones, ar ne? Juo labiau kad visi taip daro: visas miestelis jau taip seniai pažeidinėja įstatymus, kad tai jau tapo norma.
Skaičiau ir sekiau, kaip degraduoja šventasis ponas Houlis (beje, angl. 'mr. Hawley' skamba taip pat kaip 'holy' - šventas). Ir svarsčiau, kiek degradavau aš pati ar mano pažįstami. Nesu materialistė, bet nesu ir šventoji: pinigai suteikia laisvę. Ar ryžčiausi melui ir manipuliacijoms, ypač taip palankiai klostantis aplinkybėms, kaip kad ponui Houliui?.. Manau, kad taip... Nebadykit pirštais. Meskit į mane akmenį, kas esat be nuodėmės.
Mėtykit akmenis iš airijų, anglijų, amerikų... Iš šiltų valdiškų kėdžių... Iš darbdavio odinių krėslų, kurie pirkti darbuotojams sumažinus algas... Iš pajūrio pilaičių... Iš maybach'ų... Iš tvoromis aptvertų paežerių... Aš irgi noriu nuosavo ežero.
Arba pievos, kaip ponas Houlis, tiksliau skeptro, suteikiančio valdžią. Pieva - viso miestelio progreso variklis, vieta būsimam oro uostui.
Kada laikas sustoti? Ponas Houliui ši akimirka ateina dorianiškai - jis pamato save savo sūnaus sieloje. Itenas Alenas jaunesnysis be skrupulų imasi apgaulės, kad laimėtų šalies konkursą. "Na, ir kas? Visi taip daro", - argumentuoja. O Itenas vyresnysis lyg Edgaro Alano Po pasakojime išgirsta tuksint širdį/sąžinę savo namuose.
Patiko pabaiga - ir suteikianti vilties, ir padedanti tašką. Žodžiu, kiekvienas gali nuspręsti savaip: nykštį aukštyn - išgelbėti poną Houlį, nykštį žemyn - pasmerkti.
Patiko pabaiga - ir suteikianti vilties, ir padedanti tašką. Žodžiu, kiekvienas gali nuspręsti savaip: nykštį aukštyn - išgelbėti poną Houlį, nykštį žemyn - pasmerkti.
Mano įvertinimas: 5
Komentarai
Rašyti komentarą