2014 m. kovo 24 d., pirmadienis

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą "Nereikalingi ir pavojingi", bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".

Geras, gražus leidimas, patrauklus formatas, kokybiškas popierius, ryškios iliustracijos, lengvai skaitomas, įdomus tekstas - štai kaip reikia rašyti ir leisti tokias knygas, skirtas plačiąjai visuomenei.

"Lietuvos istorinė virtuvė" - apie Lietuvos didikų, kunigaikščių mitybos įpročius, kurie, patikėkit manimi, nenusileido nuo Europos karalių virtuvių. Dėl to sveikinu autoriaus pasirinkimą spausdinti knygoje senųjų amžių Europos tapytojų paveikslus. Tai įvairūs natiurmortai su vaisių, maisto, medžioklės laimikių vaizdais. Ir nors, deja, neturime lietuvių tapytojų ir lietuviškų vaizdelių, toks iliustracijų parinkimas rodo, kad Lietuva nesiskyrė nuo Europos dvarų.

Tai akis atverianti ir, netgi sakyčiau, lengvai šokiruojanti knyga: ilgą laiką mes tikėjome ir vis dar tikime, kad lietuviai - valstiečių, bulvių valgytojų, tamsuolių tauta. Nė velnio - 16-18 amžiuje į Lietuvą buvo vežamos austrės ir kitos jūrų gėrybės, buvo valgomos sraigės, oranžerijose auginami figmedžiai, apelsinmedžiai, rengiamos įspūdingos puotos, buvo žinomi tokie vaisiai, daržovės, prieskoniai ir kiti produktai, kuriuos mes, šiuolaikiniais besivadinantys lietuviai, atrandame tik dabar.
Senųjų, XVI-XVIII amžių, Abiejų Tautų Respublikoje žinomų kulinarijos ir medicinos knygų analizė rodo, kad kai kuriems patiekalams akivaizdžiai naudojamos šviežios figos! Šviežių figų šiais laikais į Lietuvą retai atgabena net didieji prekybos centrai. 1623 metais Elžbietos Sofijos Hohencolern-Radvilienės sodo aprašymas rodo, kad praeityje buvo rasta kur kas paprastesnė išeitis - figas auginti Lietuvoje.
Visada buvusi tolerantiška kitoms kultūroms ir tautoms Lietuva lengvai perėmė ir pritaikė įvairius patiekalus: cepelinus ir kugelį - iš žydų, balandėlius - iš totorių ir pan. Pavyzdžiui, garbingiausių užsienio virtuvių atgarsių yra ir liaudies virtuvėje: "naliesnikai" - prancūziškų blynelių, "lazankės" - tik įsivaizduokit!, itališkos lazanijos atmaina.

Knygoje yra ir 60 autentiškų receptų, išbandytų paties autoriaus, su šiuolaikiškais patarimais. Maniau, šitų tai jau neskaitysiu, nes virtuvėje nelabai sukiojuosi. Bet ir juos paskaityti verta - į receptus įpinta istorinių faktų. O ir patys receptai tikrai įdomūs. Nors gaminti nemėgstu, kartais imuosi kokių įdomybių: nemoku pagaminti cepelinų, bet galiu išvirti sirupą iš kiaulpienių žiedų, pagaminti aviečių užpiltinę ar iškepti riešutų duonos.

Tad kai ką iš paminėtų receptų tikrai gaminsiu, pavyzdžiui, pienišką varškės sūrio sriubą, uogienę su vynu, keptą košę ar grybų sūrį, nes tėvų namuose rasčiau ne tik sūrmaišį, bet ir tubūt dar senelio gamintus sūrio slėgtuvus, kuriuos mano mama vis dar sėkmingai naudoja. Arba vasarop šašlykinėje karštuose pelenuose bandysiu kepti įvyniotą į popierių silkę - aprašytas receptas atgaivino vaikystės prisiminimus, kai tokią žuvį pečiuje kepdavo  senelis. Ir valgydavome lygiai taip pat, kaip ir rašoma knygoje, - su cibuliene.

Labai patiko rašytojo, mokslininko R. Laužiko, tonas: ramus, protingas, aistringas, daug žinantis. Net negali lyginti su kokiais nepriklausomais maisto ekspertais save vadinančiais rėksniais. Matyti, kad R. Laužikas sukaupęs daugybę žinių, tuo aistringai domisi.

Turiu gal tik porą pastabų: nelabai patiko formatas, nors jis ir gražus pažiūrėti, bet man norėjosi skaityti, ne tik grožėtis, o skaitymui jis nelabai patogus, teksto išdėstymas šiek tiek blaškantis dėmesį. Ir (gal nepastebėjau) negi nieko nebuvo apie medžioklę?

 Mano vertinimas: 5/5 

Leidykla: "Briedis
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 208
Knyga: leidyklos dovana

5 komentarai:

  1. Laba diena,

    esu Jums dėkingas už gražius žodžius. O apie medžioklę - taip yra vienas skyrelis.

    Pagarbiai
    R. Laužikas

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sėkmės dirbant ir rašant. Lauksiu jūsų kitų knygų.

      Panaikinti
    2. Visai įdomi, pagavi, tarptautinį kontekstą parodanti, nors rankraštiniais šaltiniais kažkodėl neparemta mokslo populiarinimo knyga. Viskas gerai, tik gal per trumpas laikotarpis. XIX a. pirma pusė būtų labai pravertusi, visgi svarbus tas lūžis. Įdomu būtų palyginti su mada. Rusijos imperijos laikotarpyje LDK tradicinė bajorų mada buvo išstumta Vakarų Europos madų. Kaip buvo su maistu?
      Deja, knygoje jokių nuorodų į archyvą, juk yra tokių šaltinių, net Lietuvos Valstybės istorijos archyvo koridoriuose parodoje kabo tokių receptų kopijos. Pats esu radęs visokios rankraštinės medžiagos, jei kas paprašytų signatūrų – mielai duočiau. Taigi, žvelgimas tik į knygas ir nenuėjimas iki archyvo – didžiausias trūkumas, dėl kurio nukenčia naujumo kriterijus. Kita vertus, kaip valgydavo didikai – tai visgi atskiras pasaulis, o liaudis: miestiečiai, valstiečiai, žydai, netgi smulkieji bajorai, dar daug kas nelabai žinoma, tačiau ką jau padarysi, trūksta tos informacijos. Bet kuriuo atveju, knyga pionieriška ir reikalinga. Mokslo populiarinimo frontas lietuvių istoriografijoje išnaudotas per mažai ir kartais visai netinkamai. O čia – pavyzdys kaip daryti ir įdomiai, ir moksliškai tiksliai. Tiesa, nesuprantu, iš kodėl žodis karčema rašomas su ia? Na, ne taip jis rašomas. Tačiau, čia jau polemika, kuri būtina.
      Bet kuriuo atveju leidinyje, pozityvo daugiau nei negatyvo.

      Panaikinti
    3. Sveiki, Domininkai,

      didžioji knygos dalis yra parengta remiantis archyviniais dokumentais (Vilnius, Minskas, Varšuva...). Yra ir "archyvinių" receptų ir tiesiogiai publikuotų dokumentų. Bje panaudotas ir tas, kabėjęs LVIA koridoriuje :-).
      Tiesiog, knyga yra mokslo populiarinimo, tad neapsunkinau signatūromis. Taip pat naudota nemažai spausdintų dokumentų rinkinių, receptų, senųjų kasdienybės istorijos knygų. Jas nurodžiau šaltinių sąraše.

      Pagarbiai
      R. Laužikas

      Panaikinti
  2. Ačiū už informatyvų leidinį. Aš , Lazdynų Pelėdos muziejaus vadovė Paragių dvare, šią knygą nusipirkau asmeniškai sau, norėdama daugiau sužinoti apie to meto dvarų virtuvės paslaptis. Tikrai - radau tinkamos medžiagos pristatant lankytojams apie šį dvarą ir jo kulinarinį paveldą
    Pagarbiai, Janina Čibirienė

    AtsakytiPanaikinti