Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Bibliotheca Alexandrina: atgimimas

Šiemet turbūt daug kur keliavote? Aš, deja, šiemet niekur neištrūkau. Kol kas. Gal pavyks pakeliauti rudenį ar žiemą. Bet, va, benaršydama po savo nuotraukų archyvus, išknisau kelionių nuotraukas. Tai ir pasigirsiu. Taigi, štai kur aš buvau prieš keletą metų. 

Egiptas, Aleksandrija. Gatvėje palei Viduržemio jūros pakrantę - įžymioji Bibliotheca Alexandrina. Tiksliau, monumentas iškilęs senosios bibliotekos vietoje.  

Iš senosios antikinės bibliotekos, kaip žinia, nieko neišliko. Nė skiautės. 

Truputis istorijos. 3 amžiuje pr. Kr. Aleksandras Makedonietis užkariavo Egiptą ir įsikūrė prie pietinės Viduržemio jūros pakrantės. Dėl to ir miestas vadinamas įkūrėjo vardu. Nuostabus miestas. Buvo ir tebėra. Aleksandrija garsėjo vienu iš septynių pasaulio stebuklų - švyturiu. Dar viena miesto įžymybė - Aleksandrijos biblioteka.  

Jau Antikos laikais rankraščių skaičius artėjo prie milijono. Per kelis šimtmečius tekstus bemaž iš viso pasaulio surinko ir supirko keliaujantys pasiuntiniai. Biblioteka tapo kultūros centru, čia lankydavosi kūrėjai, mokslininkai ir mąstytojai, žinios apie šią biblioteką sklido daug toliau už Egipto sienų. 

Ši mozaika, jei gerai pamenu, yra rasta archeologinių kasinėjimų metu senosios bibliotekos vietoje. 
Deja, bibliotekos neliko. Netgi konkrečiai nežinoma, kaip. Viena iš teorijų skelbia, kad ją bus sudeginę Julijaus Cezario kariai maždaug 50-aisiais m. pr. Kr. Kita versija sako, kad biblioteką keliais šimtmečiais vėliau sudegino pirmųjų krikščionių fanatikų minios. Po to neva ji buvo atstatyta. Dar viena versija-legenda teigia, kad galutinai biblioteką pribaigė 7 amžiuje Egiptą užkariavę ir čia amžiams pasilikę arabai. 

Neva, vienas musulmonų kalifas pasakęs, jei knygose rašoma ne tas pats, kas Korane, jas reikia sunaikinti, jei pasakyta tas pats, kas Korane, tai kartotis neverta - tada jos irgi nereikalingos. Rankraščiai buvo sudeginti. Žodžiu, "padėkokime" tam Ray Bradbury "Fahrenheit 451" fanatui... 

2002 metais buvo baigtas grandiozinis projektas: Aleksandrijos biblioteka atstatyta. Tiksliau ten, kur būta senosios, iškilo naujas šiuolaikiškas pastatas: ištisas mokslo ir kultūros centras. 
Aleksandrijos bibliotekos komplekso maketas. 
Čia įsikūrusi biblioteka, saugyklos, konferencijų, parodų, renginių salės, muziejai, planetariumas, mokslo centrai, suvenyrų krautuvėlės, knygynai... 

Pagrindinėje skaitymo salėje gali tilpti 2000 (!) skaitytojų. Didžiulė salė po stikliniu stogu. Ko jau ko, o saulės Egipte visada daug. Tačiau stiklo langai suprojektuoti taip, kad nekristų tiesioginiai saulės spinduliai ir šviesa neakintų. 
Pagrindinė skaitykla. 
Įspūdinga architektūra - pagrindinio pastato diskas tarsi iškyla iš žemės. Jis simbolizuoja atgimimą. Didžioji pastato dalis - po žeme. Nelabai įsivaizduoju, kaip statybininkai "sukišo" tą pastatą į birų smėlį, ir dar pačioje pakrantėje. Jūra - už poros šimtų metrų. Na, jei statybinės technologijos ir patikimos, tai po gresiančio globalinio atšilimo bei prognozuojamų potvynių ir šiai bibliotekai - amen.  

Bibliotekoje veikia muziejus, čia yra įvairių Egipto laikmečių reliktų (Senojo Egipto, Romos imperijos, arabiškojo periodo ir t.t.). Yra daug nuolatinių bei keičiamų ekspozicijų ir parodų: šiuolaikinio meno, istorijos ir t.t. Pavyzdžiui, kai lankiausi, buvo eksponuojamos senovinės spausdinimo mašinos ir presai, šiuolaikinių Egipto keramikų darbai, arabų tautelių etnografija ir t.t. Štai čia keletas fotoįspūdžių iš parodų ir ekspozicijų: 


































Po šią biblioteką galima vaikščioti visą dieną (ir tai, jei nieko neskaitai). Kadangi Egipte teko ne turistauti, o gyventi ilgoką laiką, tai biblioteką aplankiau du kartus ir tikrai mačiau ne viską. Net ir antrą kartą viskas atrodo įspūdingai, o atvažiavusi pasisvečiuoti anyta (pagal profesiją ji - bibliotekininkė), lankydama biblioteką net ašarą išspaudė.  
Bibliotekos sienos - iš vietinio granito, ant jo išraižyta daugiau nei šimtas įvairių rašymo sistemų ir abėcėlių simbolių. 
Ši Aleksandrijos biblioteka turi kažkokią šventovės aurą. Turbūt tai priklauso nuo architektūros: didelės erdvės, kolonos, dideli aukščiai, šviesa... Panašiai buvo statomos ir bažnyčios - kad žmogus jose jaustųsi menkas. Kita vertus, suvoki ir bibliotekos mastą - čia telpa keli milijonai knygų, saugomos skaitmeninės kopijos - už stiklinių sienų dūzgia didžiuliai serveriai ir talpyklos. 

Tačiau lankytojų - ne per daugiausiai. Daug turistų ir šiek tiek studentiškai atrodančio vietinio jaunimo.  Egiptiečiai neskaito. Didžioji gyventojų dalis - neišsimokslinę, daugelis jų negauna jokio, tik religinį išsilaivinimą. Mol, mokėsi Koraną paskaityt, ir to pakaks.

Lankydavausi Kairo ir Aleksandrijos knygynuose, tai dažniausiai ten būdavau vienintelė pirkėja... Ir pardavėjai kreivai žiūrėdavo, o vienas atvirai pasakė: "Jūs turbūt neturite draugų, kad knygas perkate."  

Mano atradimai Egipte:

№1. Egipto nacionalinis rašytojas, Nobelio premijos laureatas Naguib Mahfouz (Nagubas Mahfuzas). Parsivežiau keletą jo knygų, ypač patiko "Kairo trilogija".
№2. Harry E. Tzallas knyga  "Farewell Alexandria" ("Sudie, Aleksandrija"). 
№3. Dokumentinė knyga "Khul-Khaal: Five Egyptian Women Tell Their Stories" (pažodinis vertimas: "Kul kalas: penkios egiptietės moterys pasakoja savo istorijas"), kurią parašė žurnalistė Nayra Atya. Šią knygą turėtų perskaityti visi, kas domisi Egiptu, jo istorija ir kultūra, islamu, žmogaus teisėmis, moterų padėtimi islamo šalyse. 

Apie Aleksandrijos biblioteką galima paskaityti oficialiame puslapyje: www.bibalex.org. Šiame puslapyje yra didelė skaitmeninių knygų biblioteka, pravers, jei skaitote angliškai, ispaniškai, prancūziškai, itališkai ar arabiškai.  

Na, ir pabaigai - dar keletas fotoįspūdžių:














Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...