Smagu, kad pradedu knygoholikės dienoraščius nuo geros knygos. Nuo puikios knygos! Sara Gruen "Vanduo drambliams" - jau seniai girdėjau gerus gandus apie šią knygą, bet perskaičiau neseniai. Cirko nemėgstu ir mėgti nepradėjau, perskaičius knygą, nepuoliau ieškoti, kuriame artimiausiame mieste lankosi cirkas ir kur nusipirkti bilietus. Bet štai ką reiškia puiki istorija: spalvinga, ryški, nereikia sukti galvos, kaip čia viskas atrodytų realybėje - vaizdai tiesiog patys šokčioja prieš akis.
 |
"Kitą rytą prie maisto šildytuvų: - Tik pažiūrėk, - sako Valteris, baksteldamas ranka man į šonkaulius. - Į ką? Jis parodo. Augustas ir Marlena sėdi prie mūsų stalelio. Pirmą kartą po nelamingo atsitikimo jie atėjo valgyti. Valteris nužvelgia mane. - Ar viskas bus gerai? - Taip, žinoma, - irzliai atsakau. - Gerai. Tik paklausiau, - sako jis." |
Beje, iliustracijoms norėjau "pasiskolinti" fotografo Sigito Kancevyčiaus nuotraukas iš jo ciklo apie cirką. Bet pabijojau autorinių teisių subtilybių. Tad pasiknisau savo nuotraukų archyvuose. O S. Kancevyčiaus fotociklą apie cirko gyvenimą galima rasti čia: sigitas.lt. Tiesa, jo ciklas "Paryžius. Žmonės" įdomesnis nei apie cirką, bet čia jau visai ne į tą temą.
Taigi, tęsiu toliau apie knygą. Kuo ji man patiko? Rašytoja supynė kelias intriguojančias temas ir pagimdė šaunų siužetą.
Cirkas - dėkinga tema. Triukai, išsigimėliai, išdresuoti gyvūnai (ir žmonės), sadistai direktoriai, šizofrenikai dresuotojai, juodadarbiai, orkestro triukšmas, žvėryno mėšlas, bedantis liūtas, limonadas iš gyvulių lovių vandens, iškošto pro klouno kelnes.
O kur dar autorės pasirinktas laikmetis - didžiosios Amerikos depresijos metai. Virtinės bedarbių/benamių/beteisių žmonių... Badas, parduotuvės, užkaltais langais. Sausojo įstatymo užkulisiai: nuo amerikietiškojo pilstuko paralyžiuoti taurelės kilnotojai, žmonės, sunkmetį bandantys pasaldinti bet kuo, kas turi laipsnių, ir iš paskutinių jėgų besikapanojantys savo gyvenimėliuose. Padarysi klaidą ir būsi išskraidintas už pakarpos iš važiuojančio traukinio. O ten: geriausiu atveju - sutrupintos kojos, blogiausiu - skilusi kaukolė.
Cirko legendos, kurias rašytoja rado, ieškodama medžiagos romanui, nenusileidžia įdomumu knygai (užmeskit akį į vertėjo pastabas puslapių apačioje ir ypač į autorės žodį knygos pabaigoje).
 |
| "Kinkus numeta apklotą ir atsistoja. Jis ne aukštesnis kaip metro dvidešimties, o gal nesiekia nė tiek. Jis pasirąžo, nusižiovauja ir pačepsi. Tada pasikaso galvą, pažastis, sėklides. Kalytė šokinėja aplink jo kojas, vizgindama nukirstą uodegą." |
Kas dar? Aišku, meilės istorija. Nesaldi, naivoka, netikėta pačiam Džeikobui ir Marlenai, tikėta man, kaip skaitytojai. Ir nors dabar, rašydama, matau, kad viskas vyksta pagal standartinį (muilo operos) planą: meilės trikampis, despotas vyras, pabėgimas nuo šeimos, jaunas meilužis ir t.t., tačiau... A, velniop, meilė yra meilė, nėra ko išradinėti kažko naujo. O meilė cirke dar ir intriguoja.
 |
| "Ji stovėjo kitoje pusėje. Atsirėmusi į lauko sieną, rami lyg vasaros naktis. Žvyneliai žybčiojo kaip deimantai, mirkčiojantis švyturys tarp margaspalvių kailių. Ji irgi mane pamatė ir žvelgė į akis, atrodo, visą amžinybę. Ji rami, vangi. Net šypsosi. Pradėjau skintis kelią jos link, bet kažkas jos akyse mane sustabdė." |
Meilė tik dalelė viso to, kas vyksta: šiurpokos scenos, sunkmečio juoduliai, žmonių santykiai: žmoniški ir ne itin, aiškūs, konkretūs dialogai, nedaugžodžiavimas, ryškūs personažų charakteriai, aišku, kaip visada, blogiečių vaizdai daug ryškesni nei geriečių. Net Marlena, palyginus su dėdule Alu ar Augustu, atrodo netgi šiek tiek anemiška ar bedvasė. Na, bet tarkim, kad ji tokia išlikusi Džeikobo atmintyje: idealizuota, plazdanti ore lyg nežemiška...
Ne viskas vyksta cirke ar vagonuose, bėgiais lekiančiuose iš vienos pasirodymo vietos pas kitus "kaimo stuobrius". Cirkas - praeitis, dabartis - senelių prieglauda. Štai jis, senas lenkas Džeikobas, savo paskutines dienas leidžia prieglaudoje. Jis sunkiai prisimena savo giminaičius, užtat jaunystės prisiminimai - su kuo ryškiausiais kvapais ir garsais.
Šiaip toks pasakojimo būdas ne itin patinka, kai kokį seną pirdalių aplanko praeities "flashback'ai". Na, bet šioje knygoje viskas taip sklandžiai susipina, lyg kitaip net negalėtų būti.
Rodos, štai jis jaunas ir stiprus, ir dramblę suvaldys, ir žirgų vagoną išvalys, ir liūtus pašers, ir konkurentui veidą lyg supuvusį pomidorą sudaužys (aišku, gindamas damos garbę, kaip gi kitaip). Bet, va, matom - iš tikrųjų jis sėdi vežimėlyje, burnoja ant slaugių, čepsi bedante burna ir raukosi, žiūrėdamas į košės lėkštę. Ir jis nekelia jokios užuojautos - yra senas niurzga, nepatenkintas viskuo ir visais. Ir jis, ir aš skaitydama suprantu, kad jam vieta tik cirke. Be cukraus vatos lipnumo ir žvėryno tvaiko jam ne gyvenimas. Ne veltui prieš prieglaudos langus įsikuria cirkas. Ne prieš gera... O gal kaip tik?..
Nustebino pabaiga. Netgi dvi... Dvi pabaigos ir abi laimingos. Jūs tik pamanykit... Ypač antroji - to senojo, piktojo Džeikobo. Jau, rodos, kas dar gali atsitikti sklerozuoto senio gyvenime. Košės ir tabletės iki gyvenimo galo?.. Va ir ne. Cirke, vaiki, gyvenimas baigiasi cirke...
 |
"Mano širdis stabteli. Paimu įrankius: šakutę kairėn rankon, peilį dešinėn - europietiškai, kaip mokė mano motina. - Pamelavau, - sakau. Įbedu šakutę į dešrą ir pradedu pjauti, laukdamas atsakymo. - Atsiprašau? - perklausia jis. - Pamelavau. Pamelavau! - numetu įrankius, dešrigalis lieka pamautas ant šakutės. - Aišku? Žinoma, prieš įšokdamas į jūsų traukinį nebuvau nė girdėjęs apie brolius Benzinius. Kas, po velnių, yra apie juos girdėjęs? Vienintelis cirkas, kurį esu matęs per savo gyvenimą, buvo brolių Ringlingų, ir jis buvo nuostabus. Nuostabus! Girdi mane? Stoja šiurpi tyla." |
Beje, būtinai pažiūrėsiu filmą "Vanduo drambliams". Girdėjau - akių negalima atplėšti. Pirmiausia norėjau perskaityti knygą, filmas - po to. Parašysiu, kaip sekėsi jį žiūrėti.
Knygą įvertinau (penkiabalėje sistemoje): 5
Komentarai
Rašyti komentarą