Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Nemigos kankiniai, arba A. Verbeke "Miegok!"

Miegot ar nemiegot?, - bando paklausti Annelies Verbeke savo knygoje "Miegok!". Tai apie nemigos kamuojamus žmones. Ne tik nemigos, bet ir vienatvės, psichologinių problemų, haliucinacijų (o gal vizijų?), miesto gyvenimo, traumuotos vaikystės prisiminimų... Na, ir begalės kitų problemų, nuo kurių kenčia kas antras šiuolaikinis žmogus. 

Jie dviese - jis ir ji - kažkur vieni dideliame mieste. Nemigos suvedami, išskiriami ir vėl sutaikomi. Meilės istorija, paskaninta patologiniais sutrikimais. 

Kiek tokių nemigos kankinių mano miesto daugiaaukščių blokeliuose? Reikėtų pralėkti kada naktį su dviračiu ir paskaičiuoti šviečiančius narvelių langus. Manęs naktis nebaugina, nemiga nekamuoja, bet esu sumaišiusi dieną su naktim. Naktimis aš darbinga, dienomis įsivažiuoju į vėžes tik vakarop. 

Ragelį pakėlė užsimiegojusi žmona. Tačiau vyras tučtuojau gana šiurkščiai išplėšė jį moteriai iš  nagų ir suriko: 

- Nemokėsim už nieką! 

Matyt, ne visi miegojo be rūpesčių. Žmogui, dviračiu važiuojančiam tylumoje ir patamsyje, nuo tokios minties kone smagu darėsi. 
Va, ir toji pagrindinė veikėja mina dviratį patamsyje ir kankina miegančius miestiečius. Bet nuo manęs skiriasi tuo, kad aš mielai paryčiui krentu į lovą ir kietai miegu iki pietų, o toji ryte turi meluoti savo artimiesiems, kad miegojo net (!) keturias valandas, o iš tiesų tik vieną. O kitą naktį vėl tas pats - ant dviračio, į miestą, ir abėcėlės tvarka maigyti domofonų mygtukus ir klausytis pažadintų gyventojų užmiegotų sapalionių. 

"Visi jie būdavo po nakties atilsio, bent jau spėję nusnūsti. O jei ne - tai kaip tik beeiną pamiegoti. Kiaulės. Aš jiems parodysiu." 

Štai per vieną tokią juodo pavydo iššauktą vendetą, Maja susitinka Benua. Ir dabar jau dviese jie galės kankinti miego sutrikimų neturinčius kaimynus. 

A. Verbeke knyga - lengvas skaitinys, nepretenduoja į Bookerio premiją ar Aukso fondus. Perskaičiau ją per porą valandų. Ypatingo įspūdžio nepaliko, nors tai ir nėra bloga knyga. Na, ne Sharma, žinoma, gyvent neišmokys (ironizuoju, a la R. Sharmos knygoms reikėtų grąžinti cenzūrą), tinkama laikui užmušti važiuojant kur nors autobusu. Arba, kaip kažkur skaičiau, tinkama skaityti per nuobodžią paskaitą.  

Mano įvertinimas: 3 su pliusu.


Komentarai

  1. man ji visai miela pasirodė, ta knyga. jei miela yra komplimentas knygai, žinoma. tik pabaiga... (daužau galva į stalą).

    AtsakytiPanaikinti
  2. taip, galima šią knygą ir miela pavadint :) nėra ji bloga, savitai įdomi buvo, ypač Benua siužetinė linija. nieko blogo, berods, atsiliepime ir neparašiau. tik sukrėtimų iš tos knygos nereikia laukt.

    AtsakytiPanaikinti
  3. va va, viskas buvo gerai, kol abi siužetinės linijos nesusijungė :}

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

J.Hašeko "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai", arba Nuvainikuotas karas

Jaroslavo Hašeko romanas "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai" patenka į legendinių knygų sąrašiukus, bet, žinau, taip pat sulaukia ir prieštaringų vertinimų. Vieni, ir aš taip pat, laiko šią knygą nuostabia, o kiti - visiška nesąmone.

Ken Kesey "Skrydis virš gegutės lizdo", arba Rūko supančioti

"Skrydis virš gegutės lizdo" - puiki knyga. Kai ji pasirodė 7 dešimtmetyje, tapo kontrkultūros atspirties tašku, daugelį įkvėpė anarchijai ir maištui prieš valdžią. Tokio efekto aš, aišku, nepatyriau - tam, kad pajustum tokį poveikį, kurį sukėlė Kesey, Salinger'io, Kerouac'o ar Burroughs'o knygos, reikia ir gimti tame laikmetyje.