2011 m. gruodžio 14 d., trečiadienis

Ką skaitytumėte badmečiu?

Ką tik perskaitytoje knygoje "Leningradas" net keliuose puslapiuose rašyta apie skaitymą. Leningradiečiai per blokadą daug skaitė - tai jiems padėjo atitraukti mintis nuo kasdienybės: karo ir bado. Tai patvirtina dienoraščiai. Skaitė ne tik turėtas namie knygas, bet ir lankydavosi knygų komisuose ir nepabijodavo išleisti rublių knygoms. 

Ką skaitė leningradiečiai? 

Stendalį, Balzaką, angliškus klasikinius romanus, prancūzų dekadentų knygas, Kiplingą, de Mopasaną, Gerceną, Dostojevskį, Kuperį. Daug kas skaitė Tolstojaus "Karą ir taiką".

Vaikams išsiblaškyti sudarytas sąrašėlis: Puškino pasakos, Tveno "Princas ir elgeta", Darvino "Biglio kelionė", Tompsono "Mažieji laukinukai", Main Rido laukinių vakarų nuotykiai, Verno knygos. 
Žinoma, knygas galima ne tik skaityti ar rašyti, bet ir naudoti kurui. Fridenberg rašė: "Mes šildomės degindami memuarus ir grindų lentas. Pasirodo, proza labiau šildo nei poezija. Istorija užvirina vandenį arbatinyje."
Centrinis šildymas neveikė, trūko malkų, todėl knygos gelbėjo šildydamos tiesiogine prasme. Pavyzdžiui, vienas iš leningradiečių savo knygas suskirstė: "palikti, parduoti, deginti", kitas sumetė į "buržuiką" vertingus priešrevoliucinės Dūmos protokolus, trečioji leningradietė - antikvarines teisės knygas ir suvokė, kad "devynioliktojo amžiaus popierius teikia daugiau šilumos nei prastas sovietinis."   

Ką skaityčiau aš, papuolusi į leningradišką situaciją? Knygoje turėtų būti kuo mažiau rašoma apie valgį, vengčiau trumpų istorijų, kurios sukelia laikinumo ir trumpo gyvenimo įspūdį, geriau storos, sunkios knygos su ilgomis istorijomis. Be to, perskaičius puslapius vieną po kito būtų galima mesti į pečių. 

Viename iš matytų karinių filmų buvo tokia scena: kareivis skaitė knygą ir perskaitytus puslapius iškart išplėšdavo ir atiduodavo kantriai laukiantiems kolegoms, kad šie galėtų susisukti cigaretes. Bet čia ne į temą - tiesiog iškilo vaizdas prieš akis. 

Taip pat knygose norėčiau jumoro, nenorėčiau žiaurumo bei tragedijų. Kuo mažiau realizmo. Nemanau, kad norėčiau skaityti apie karą. Ne per daug saldumo, meilės istorijų - gautųsi per didelis skirtumas nuo supančios realybės. 

Todėl, manau, tai būtų Murakamio ir Townsend era, skaityčiau apie keliones (kokį Čekuolį, Starkaus ir Radzevičiaus kelionių epopėjas, sovietinę kelionių knygų seriją), prisiminčiau senuosius detektyvus, pavyzdžiui, Kristi, Konan Doilį, galbūt skaityčiau Baricco, vaikiškas knygas (Preusslerį, Lindgrend, Žilinskaitę, Skučaitę...), manau, imčiausi šeimyninių sagų, tokių, kaip "Forsaitai", "Budenbrokai" ir pan.

O jūs ar skaitytumėt? 
  

2 komentarai:

  1. Knygų skaitymas jau taip yra užvaldęs mano gyvenimą, kad nė neįsivaizduoju neskaitymo. Manau, net ir prasčiausiomis sąlygomis ką nors skaityčiau. Ką...Tai čia jau sunkiau. Manau, kas tik pakliūtų į rankas. Dabar bandau įsivaizduoti save, deginančią knygas...Turbūt labai širdį skaudėtų. Šiaip ar taip, paskaičius šį įrašą pagalvojau, po šimts, kokia aš iš tiesų esu dabar laiminga :) Knygų degint nereikia, galiu skaityti ką tik noriu, pasiėmus arbatos puodelį ir šiltai bei patogiai kur įsitaisius. Taigi manau, jog tikras knygų mylėtojas skaitys bet kokiomis sąlygomis.

    AtsakytiPanaikinti
  2. dėl deginimo tai turbūt didelių kančių man nebūtų - geriau sudeginta knyga nei gangrenavusi koja. juo labiau kad antikvarinių ir vertingų leidinių neturiu.

    AtsakytiPanaikinti