Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Albert Nobbs / Albertas Nobsas (2011)

Pernai pasirodęs airių filmas "Albertas Nobsas" jau susirinko daugybę apdovanojimų, daugiausiai už vaidybą bei grimą, jis taip pat nominuotas ir trims Oskarams: už grimą bei pagrindinės aktorės ir antrojo plano aktorės darbus. Turiu pripažinti, kad šio filmo aktorinis darbas tikrai įspūdingas, net antraplanių aktorių ar atliekančių tik epizodines roles. 



Pagal airių rašytojo George Moore apsakymą pastatytas filmas (režisierius Rodrigo Garcia) yra apie 19 amžiaus pabaigos Dubliną ir moteris, bandančias išgyventi vyrų valdomoje visuomenėje. O tam reikia pačioms tapti vyrais... Albertas Nobsas - tris dešimtmečius vyro kostiumą dėvinti moteris. 

Viename iš Dublino viešbučių dirbančio liokajaus Alberto Nobso gyvenimas nekrentantis į akis, ramus, monotoniškas, nuobodus, apgailėtinas, - kaip pasakoma filmo pabaigoje. Ir filmas toks pat: ramus, pilkšvas, monotoniškas. Galbūt net per daug monotoniškas ir nuobodus. Šis filmas man patiko, bet puikiai suprantu ir tuos kurie neigiamai atsiliepė apie jį - komentarai apie šį filmą svyruoja arba į vieną pusę, arba į kitą, o pagal komentarų vidurkį šis filmas gana vidutiniškas. Aš ir pati po pusdienio sunkiai atsiminiau detales, bet vis dėl to filmas man patiko. Arba kaip rašoma anketose: daugiau patiko nei nepatiko... 

Juk 19 amžiaus pabaigoje buvo toks gyvenimas: įspraustas į korsetus ir ankštas apykakles, suvaržytas taisyklių ir įstatymų, tuo metu net virtuvės darbininkai vienas į kitą kreipėsi 'jūs': "Pone Nobsai, gal norėtumėte košės?.."

Vieną dieną ponas Nobsas sutinka panašaus likimo moterį. Panašaus ir tuo pačiu visiškai skirtingo likimo. Viena gyvena taip, kaip lemia likimas, o kita pati pasirinko savo gyvenimą ir jį valdo. 

Šias dvi moteris suvaidino Glen Close (Albert Nobbs) ir Janet McTeer (atliko Huberto Page vaidmenį). Abi aktorės nominuotos Oskarams. Labai stipri, įtikinanti vaidyba. Kaip jau minėjau, net antraplanių ar 'trečiaplanių' aktorių darbas mane sužavėjo. Pavyzdžiui, man patiko Antonia Campbell-Hughes (tarnaitė Emma), Pauline Collins (viešbučio šeimininkė ponia Baker), žinoma, gerai savo darbą atlieka ir pagrindinei trijulei priklausanti Mia Wasikowska (tarnaitė Helen) bei Aaron Johnson (darbininkas Joe). 

Man patiko atkurta 19 amžiaus Dublino atmosfera: skersgatviai, mažos krautuvėlės, tarnų kambariai, viešbučiai, aukštuomenės poelgiai, požiūris į tarnus, prasčiokų gyvenimas, šiltinės epidemija... Patiko ir tas atskleistas Alberto Nobso gyvenimas: vienišas ir niūrus, šiek tiek naivus, su svajonėmis, noru gyventi pilnavertį gyvenimą, turėti artimą žmogų, su kuriuo būtų galima dalintis gyvenimu, su užslėpta aistra ir suvokimu, kad, pasirinkus tokį gyvenimą, kelio, deja, atgal nėra. 

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...