Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

John Galsworthy "Forsaitų saga. Šiuolaikinė komedija"

Pagaliau  iškankinau ir antrąją "Forsaitų sagos" dalį - "Šiuolaikinę komediją". Jei pirmąją dalį tiesiog surijau, tai šią, antrąją, skaičiau neįprastai ilgai: buvo užėjusios neskaitymo dienos, buvo kitų užsiėmimų, na, ir, neslėpkim, ši dalis nuobodoka.  

"Šiuolaikinė komedija" tęsia toliau pasakojimą apie Forsaitų šeimos narius, daugiausia, žinoma, apie jaunąją kartą. Gyvenimas ir Anglija keičiasi: jaunimas ieško sielos, jausmų, aistros, jis šoka trankius nesuprantamus šokius, lekia automobiliais, kelia skandalus. O štai senoji karta vis dar stengiasi išlikti tokie, kokie buvo: orūs ir savininkiški, net jei tai liečia tik seną tabokinę. 

Nepaisant šio trankaus amžiaus, ši romano dalis kažkokia vangi: teismai (nuobodoka), akcininkų susirinkimai (nuobodu), politika ir vyriausybiniai projektai (nuobodybė)... Man būtų užtekę ketvirtadalio knygos iš pabaigos ir vieno kito skyriaus iš vidurio. Nebėra tos įtampos kaip pirmojoje dalyje, somsiško persekiojimo, o ir meilė kažkokia apskaičiuota ir organizuota...

Man patiko tai, kad knygos istorijos išsiplėtė per visuomenės sluoksnius: aprašomas ne tik viduriniosios klasės viršūnėlės, bet ir kilmingųjų bei žemutinių sluoksnių gyvenimas: lūšnynų gyventojų, paprastų darbininkų. 

Na, o šios knygos akcentas: jaunimas ieško, kuo užsiimti. Aišku, pirmoje "Forsaitų sagos" dalyje reikėjo susipažinti su personažais, tad J. Galsworthy rašė apie tai, kas jie tokie: vidumi ir išore. Antrojoje dalyje, kadangi mes, kaip skaitytojai, jau pažįstami su dauguma personažų, tampa svarbiau ne kas jie, o ką jie veikia. Taigi, nepaisydama tėvų turtų, palikimų ir kapsinčių palūkanų, Anglijos jaunoji karta ieško darbo: dirba leidykloje, imasi politikos, augina žirgus, persikų plantacijas, steigia labdaros valgyklas ir poilsio namus, perka fermas... 

Ir, aišku, jaučia, myli, kenčia:

R. Č. nuotr.
Kaip jam įkvėpti gyvybės į jos veidą, kai parvažiuos namo? Ačiū dievui, kad jos motina išvykusi! Aišku, pravers Kitas! Ir gal jos senas šuo. Ir vis dėlto kad ir kaip išvargintas paskutinių trijų ilgų dienų, Somsas su pasibaisėjimu laukė to momento, kai mašina sustos. Flerei gal geriausia būtų važiuoti ir važiuoti. Ir visiems gal taip. Bėgti nuo kažko, kas nuo pat karo be paliovos persekioja, - važiuoti vis tolyn! Kai negali turėti to, ko nori, ir nenusikratai tuo noru, - važiuoti ir važiuoti, kad nurimtų skausmas. 
Net nežinau, ką patarti - skaityti ar neskaityti. Aš nesigailiu perskaičiusi, nors ir buvo nuobodoka, juk būtent už "Forsaitų sagą" J. Galsworthy gavo Nobelio premiją. 

Mano įvertinimas: 4-/5 

Leidykla: "Viltis"
Leidimo metai: 1992
Originalo metai: parašyta - 1924-1928
Puslapių: 686
Knyga iš: antrų rankų
Kainavo: 12 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...