2011 m. gruodžio 29 d., ketvirtadienis

John Galsworthy "Forsaitų saga" 1, arba Savininkai

Jei yra toks dalykas kaip skaitymo malonumas, tai nuo šiol jis man asocijuosis su "Forsaitų saga". Ką tik perskaičiau pirmąją dalį. Neseniai LTV rodė "Sagos" serijas, kurias su malonumu žiūrėjau. Knygos ėmiausi tik po to, šiek tiek baiminausi, kad bus nuobodu, kadangi jau buvo žinoma įvykių seka. Bet nieko panašaus - skaičiau godžiai, geroms knygoms visada atsiras vietos mano galvoje. 

2002 metų britų miniserialas taip pat puikus:


Bet pirma siūlau perskaityti knygą, serijos - po to. Bus įdomu palyginti knygą su scenarijumi. Jie daug nesiskiria, bet yra šiokių tokių papildymų - mat ką knygoje vienas veikėjas gali papasakoti kitam, filme ar seriale geriau pamatyti. Bet, manau, kad 'priedai' istorijos nesugadino. 

Na, o knygos pirmoji dalis išties šauni. Ne veltui Džonui Golsvorčiui (John Galsworthy) buvo įteikta Nobelio literatūros premija. 

Tai šeimos istorija, besitęsianti beveik per visą amžių (maždaug nuo 19 a. vidurio iki 20 a. vid.): gyvenimas keičiasi, arklių traukiamus kebus keičia automobiliai, atsiranda telefonas, prasideda ir baigiasi karai, miršta senieji Forsaitai ir gimsta jaunieji. Ir juos visus apjungia įgimtos forsaitiškos vertybės: noras turėti ir valdyti. 

Forsaitai, pasak rašytojo, įkūnija visų britų būdą: savininkiškumą.

R. Č. nuotr.
Man, kaip Forsaitui, derėtų laikyti liežuvį už dantų. Tačiau aš negrynaveislis; o spręsdamas apie jus, niekas neapsiriktų. Tarp jūsų ir manęs toks skirtumas kaip tarp manęs ir dėdės Džeimso, tobulo Forsaitų egzemplioriaus. Jo nuosavybės jausmas stipriausias, koks tik gali būti, o jūs apskritai jo neturit. Jei per vidurį nebūtų manęs, judu atrodytumėt kaip visiškai skirtingų padermių atstovai. Aš - jungiamoji grandis. Žinoma, visi mes nuosavybės vergai, tik laipsniu skiriamės, bet tas, kurį vadinu "Forsaitu" - absoliutus vergas. Jis žino, kas yra gera ir patikima, moka to siekti, ir tas gviešimasis nuosavybės - nesvarbu, ar žmonos, ar namo, ar pinigų, ar reputacijos - jo skiriamoji žymė. 
Londono gatvėse žygiuoja daugybė forsaitų: su užslėptomis emocijomis, net mažiausius jausmų proveržius suverčiantys neva nesveikoms kepenims, namų, pinigų, banko sąskaitų, vertybinių popierių, žmonų, vaikų 'turėtojai'. Forsaitai - šalies yda, bet tuo pačiu jie - visos Britanijos ekonomikos variklis. Jų rankose - verslas, teisinė sistema, nekilnojamasis turtas. 

Kartais į jų gyvenimą įsibrauna arba tarp jų pačių gimsta kitokie - neforsaitiški - žmonės ir griauna tvirtus, per amžius susicementavusius pamatus. Štai dėl tokių žmonių ir Forsaitai privalo keistis, paklusti "kitais žodžiais tariant, visos tautos nuosavybės instinkto evoliucijai". 

Kurie personažai man labiausiai patiko?.. Ne Irena, Ne Bosinis, ne Somsas (jo kartais netgi gaila, o jo meilė vienai moteriai per visą gyvenimą kelia pagarbą, nors iš esmės jis - neigiamas personažas). Man patiko Džunė Forsait - versli, savarankiška moteris, galerijos savininkė, nelaimėlių gelbėtoja, drąsi, novatoriška. Patiko  Džolionas vyresnysis - Forsaitas su teigiamomis savybėmis, sveiko, praktiško mąstymo, tačiau jautrus grožiui, mokantis jausti, gebantis pripažinti savo klaidas. Taip pat ir Džolionas jaunesnysis, pasirinkęs visai neforsaitišką - dailininko - profesiją ir nuolat laužantis sustabarėjusios visuomenės normas. 

Puikus kūrinys, imsiuosi ir antrosios dalies. Pirmai "Forsaitų sagos" knygai rašau aukščiausią įvertinimą.  

 Mano įvertinimas: 5/5 
      
Leidykla: "Viltis"
Leidimo metai: 1992
Puslapių: 732
Knyga iš: antrų rankų
Kainavo: 12 Lt

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą