Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Edna O'Brien "Kaimo mergaičių trilogija", arba 700 puslapių paaugliškų svaičiojimų

"Kaimo mergaičių trilogija" pasirodė esanti beviltiškas skiedalas. Kurių velnių toji Eda O'Brien rašė šią knygą? Tam, kad šokiruotų savo tėvus? Primityvi knyga tiek stiliaus, tiek turinio prasme.

Siužetas visai skystas. Anotacijoje rašoma, kad iš skurdaus, prietaringo Airijos kaimo "į platų pasaulį ir geresnį gyvenimą bando išsiveržti" dvi merginos Keitė ir Baba. Pasirodo, tas veržimasis - tai tik kavalierių paieškos, jokių norų mokytis, siekti karjeros, daugiau jokių troškimų, tik nuolatinis žvelgimas į "nepriekaištingus profilius": vieno, antro, trečio vyro... Dar tas nesveikas potraukis vyresniems, pražilusiems ir vedusiems vyrams... Ir apie tai reikėjo pripliekti 700 puslapių?!

Knyga atrodo kaip parašyta pagal ne itin raštingos paauglės dienoraštį - pagrindinei veikėjai vis pakerta kojas, išvydus kokį vyrišką subjektą. Ir dar tas aukos sindromas - tikras talentas savo gyvenime sutikti tik tokius vyrus, kurie ją nuolat žemina. Ir tie sadomazochistiniai santykiai su "drauge" - Keitė supranta, kad Baba iš jos tyčiojasi ir jos nekenčia, bet, nepaisant to, vykdo viską, ką ta sugalvoja. 

Knygos kalba skurdi, primityvi: "Kalėdos atrodė dar taip toli... Ir vis dėlto jos atėjo." 

Personažai nepatrauklūs, charakteriai neišbaigti, lyg eskizai, ypač antraplanių veikėjų. Yra loginių neatitikimų, pvz., viename skyriuje pagrindinė herojė prisipažįsta skaitanti Čechovą, Džoisą ir kt., o kitame skyriuje mano, kad Ana Karenina - tai jo dievuko buvusi meilužė... Jei žinai, kas yra Čechovas, turbūt teko girdėti ir apie Tolstojų. Ar aš klystu?

Suprantu, kad merginos iš kaimo, bet nenutuokiau iki kokio lygio galima būti kaimiečiu... 

Netiksli citata: "Kur mandarinų žievelės, išmesiu?" - klausia Keitės jos meilužis. "Suvalgiau kartu su žievėmis, tingėjau lupti."

Tiksli citata: "Jis bučiavo nusigandusius mano krūtų spenelius, ir jie ėmė plėstis bei augti nelyginant sėklinės bulvės". Kas čia per...?!?!?! Čia taip kalba ir elgiasi Keitė, kurią anotacijoje kažkam į galvą šovė pavadinti poetiškąja... Agronomės vadovėlio paraščių poezija...

Mano įvertinimas: 1/5 

Leidykla: "Tyto Alba"
Leidimo metai: 2008
Originalo metai: atskiros dalys pasirodė 1960-1964 m., rinkinys - 1986 m.
Puslapių: 697
Knyga: iš knygyno
Kainavo: 15 Lt

Komentarai

  1. Cha, cha na ir prisijuokiau skaitydama :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. tokio sunkaus ir storo knyginio nusivylimo seniai neturėjau... o dar, pamenu, knygyno pardavėja perkant man mirkčiojo: atseit, gera knyga, tik stora. o aš atsakiau, kad storų knygų nebijau. storų nebijau, bijau kvailų. vis dar pikta ant tos knygos...

    AtsakytiPanaikinti
  3. man labai patinka Jūsų pastebėjimai apie knygas. jau ir ankstesni buvo labai geri, bet šis mane sužavėjo ir pralinksmino. ačiū :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Pati baigiu skaityti šią knygą. Seniai jos ieškojau, nes visa, kas apie Airiją, mane kažkodėl labai traukia :) Paskaičiau šiuos komentarus. Ksip visada - kritika, kuo žiauresnė, tuo didesne tampa reklama. Ir štai ką galiu pasakyti.... įtariu, kad pagrindinio komentaro autorė paprasčiau pasiėmė ne savo amžiui skirtą knygą.. Nes visa tai, kas joje aprašoma labai tiksliai apibūdina tam laikotarpiui būdingą gyvenimą.. tikrą gyvenimą. Deja, dauguma tuometinių merginų iš kaimo veržėsi kaip tik vyresnių vyrų pagalba... Gaila, ne visos sėkmingai...
    O apie sėklines bulves - ar bent jau matėte kaip jos atrodo? :) Kokio dar palyginimo galima tikėtis iš naivios kaimo mergaitės, kuri paniškai bijo pirmojo karto? Ar apie rožių pumpurus jau tiktų? Žodžiu.. perskaičiau šią išties storą knygą labai greitai, nes užkabina taip, kad atsitraukti negali.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.