2012 m. birželio 3 d., sekmadienis

Emma Donoghue "Kambarys", arba Kaip išgyti nuo nelaisvės?

Hmm... Daug kas išgyrė šią knygą. O man nepatiko... Sėdžiu ir galvoju - kodėl?

Kažkokio protingo, pagrįsto pavyzdžiais atsakymo lyg ir nerandu - emocijos, ir tiek. Tiesiog, užvertus knygą, jokio ypatingo jausmo neliko, net minčių nedaug tekilo: nei tokių, kuriomis galėčiau pasidalinti apžvalgoje, nei šiaip - pamąstymui. Tema nešokiravo - daug apie tai rašoma ir skelbiama žiniasklaidoje, o sausi faktai dažnai sukrečia labiau nei ši knyga. O ir šiaip - rašau apžvalgą praėjus savaitei po skaitymo, ir jau baigiu pamiršti apie ką ši knyga.

Vis dėlto pagirsiu rašytoją už pasirinktą temą. Gerai parinkta tema - pusė knygos sėkmės. Aktuali, žiauri, jautri tema - seksualinio maniako kelerius metus kalinama jauna moteris. Tai štai kur prapuola be žinios dingę žmonės - tokiose XXI amžiaus tvirtovėmis paverstose sodo pašiūrėse.

Bet jei tema būtų kitokia, ne tokia aktuali, ar knyga susilauktų tiek teigiamų atsiliepimų ir skaitytojų pagyrų? Manau, kad ne - tiek kalba, tiek siužetas gana paprastos konstrukcijos.

Nesupratau, kur rado kiti tinklaraštininkai tą šviesą ir gėrį, tą išmonę, tą žaismingumą kelių kvadratinių metrų kambaryje? Na, taip, lyg ir išradinga toji mama su savo nelaisvėje gimusiu sūneliu, o kas jai belieka... Tačiau jokios ypatingos žaismingos auros pirmojoje knygos dalyje neradau, ką rado kiti tinklaraštininkai.  Ir kur, po galais, anotacijoje žadėta "nuoširdaus juoko persmelkta istorija"? Atvirkščiai, toji "žaislų"-buities daiktų-šiukšlių įvairovė rodo tik skurdą, skausmą ir apribotą laisvę. 

R. Č. nuotr.
Geltonas Dievo veidas šviečia, bet ne taip, kad galėtume degintis. Negaliu užmigti. Spoksau į Stoglangį, kol pradeda perštėti akis, bet daugiau lėktuvų nematau. Tą vieną tikrai mačiau, kai buvau užlipęs Pupos stiebu, nesapnavau. Mačiau, kaip jis skrenda Anapus, tai tikrai yra tas Anapus, kur Mama buvo maža mergaitė. 
Knyga nepatiko turbūt ir todėl, kad motinystė ir vaikai - man tolimas ir svetimas dalykas. Taip pat ir religija, kurios knygoje gana daug. Tas vaikiškas pasakojimas manęs neužkabino. Ir berniuko paveikslas nelabai įsimintinas. Išskirtinė tik situacija, į kurią įtupdytas personažas, o pats jo paveikslas - ne. Man labiau patiko knygų "Tas keistas nutikimas šuniui naktį" ir "Plunksninis berniukas" vaikiški personažai. 

Įdomesnė antroji knygos pusė - laisvėje. Šiek tiek daugiau psichologijos ir man patinkančio knebinėjimosi po smegenis - kaip moteriai po septynerių metų įkalinimo vėl išmokti gyventi laisvėje. Ir kaip reikia iš naujo pažinti pasaulį berniukui, kuris penkerius savo gyvenimo metus nematė nieko daugiau tik keturias sienas su kelias skurdžiais daiktais. Tai, kas mamai buvo kančia ir nelaisvė, berniukui buvo namai. Ir dar - įdomi šeimos narių reakcija: kaip vėl benrauti su žmogumi, kurį jau palaidojai. 

Nesakau, kad knyga bloga. Man ji - tik vidutiniška. Iškart po skaitymo gal būčiau vertinusi 4 balais, bet, minėjau, jau praėjo savaitėlė, ir knyga kuo toliau, tuo labiau blėsta iš smegenų - jokio gilesnio pėdsako jose ji nepaliko. Tad vertinu daugiau savo požiūrį į knygą, o ne ją pačią. 

Mano vertinimas: 3/5 

Leidykla: "Alma littera"
Leidimo metai: 2012
Originalo metai: 2010
Originalo pavadinimas: "Room"
Puslapių: 328
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

1 komentaras:

  1. Man ši knyga labai patiko ir net sujaudino iki širdies gelmių...

    AtsakytiPanaikinti