Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Alessandro Baricco "City", arba Knyga be emocijų

Pats Alessandro Baricco knygą "City" laiko geriausiu savo kūriniu. Skaitytojai dėl šios knygos dalijasi į du frontus: vieni laiko ją šedevru, kiti - pritempta istorija. Aš - prie tų antrųjų. Prie tų realistų, kurie mano, kad visi turi teisę suklysti. Prie tų, kuriems ši knyga nesukėlė jokių emocijų. Keista ir gaila - nejaučiu visiškai nieko, "City" emocijų mygtuko nerado ir neįjungė. Visiška tuštuma. O taip būna... Norėjau rašyti - retai, bet turbūt reikėtų - dar niekada nėra buvę.

Dialogai šioje knygoje per daug glausti, aprašymai - per ilgi (nuobodūs moksliški išvedžiojimai apie paveikslus ar verandas išsiplečia per keletą puslapių). 

Neradau nė vieno patinkančio veikėjo, visi - keisti, pamišę, nepatrauklūs. O jų istorijos nebaigtos, kažkokios besvorės. 

Per daug kontrastingi ryšiai tarp atskirų istorijų vaizdų. Pritempti, ypač vaizdas kirpykloje. Niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad rašytojas man arogantiškai šnabžda į ausį: "Matai, kaip čia gerai aš sugalvojau"...

Istorijų daug: iš esmės atkreipiau dėmesį į vesterno bei futbolo teisėjo siužetus. Jie patiko šiek tiek labiau nei kiti. Bet tik tiek šiek tiek, kiek sveria uodas. 

Istorijos man pasirodė per daug skirtingos ir nederančios tarpusavyje. Nebaigtos. Net negaliu prisiminti, kas atsitiko su pagrindiniu veikėju - mažuoju vunderkindu Gouldu. Jei jo istorijos pabaiga ir buvo kažkur paminėta, tai ji praslydo pro akis. 

Supratau, ką reiškia posakis "nulis emocijų"...

 Mano vertinimas: 0/5 

Leidykla: "Alma littera"
Leidimo metai: 2002
Originalo metai: 1999 
Originalo pavadinimas: "City"
Puslapių: 280
Knyga: elektroninė
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. Nepriklausau nei vienam Tavo nupasakotų "City" skaitytojų frontų :) Nelaikau jos šedevru, tiesiog geru Baricco kūriniu, persmelktu jo stiliaus, skirtingų istorijų kampų (tą fragmentiškumą laikau privalumu). Nežinau, kiek turi ankstesnės patirties su Baricco kūryba, ji turbūt suteikia šiai knygai savotišką foną, kurio šviesoje ir "City" atrodo artimesnis :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. taip, iš tiesų šioje knygoje išlaikytas baricco stilius, rašytojas neišradinėja nieko naujo, yra toks kaip visada. baricco pavardė yra mano mėgiamų rašytojų sąraše, deja, ši knyga manęs nepasiekė.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Rima, kaip visada taikliai. Pasirasyciau pati po kiekvienu tavo zodziu apie sia knyga.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Prisimenu, kuomet skaiciau Pinterio "Gnomai". Nekenciau kiekvieno veikejo, puslapio, knygos idejos, poziurio, ir ypac pagrindinio veikejo.
    Visuomet skaitau "su piestuku". Pabaiges knyga perbegau puslapius, kuriu didziuliai plotai buvo numarginti pastabomis, paryskintomis detalemis.

    Nebutinai turi sutikiti su knygos ideja, nebutinai turi pamilti veikeja. Svarbiausia, ar ji kazka duoda.
    O sprendimas patiko-nepatiko, deja, nera knygos skaitymas, jei tik tai turi ka bepasakyti uzvertusi paskutini puslapi...

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...