Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Zadie Smith "Balti dantys", arba Tautinių kultūrų katilas

Puiki knyga. Šiuolaikiška, šmaikšti, aktuali. Zadie Smith romanas "Balti dantys" aprašo ne vieną šalį kankinančią problemą - imigrantų ir "senbuvių" gyventojų priešiškumą.

Aštrus tekstas tarsi atveria visuomenės skerspjūvį ir apnuogina problemas. Autorė rašo apie Britaniją, bet tai tikrai ne tik šios šalies bėda.

Rašytoja pasakoja, kaip sunku išlikti savimi kultūrų katile: knygoje veikia bengalai, britai, indai, jamaikiečiai ir jų vaikai, grynakraujai ar mišrūnai. Kas jie: jau britai ar vis dar paženklinti "gimtąja nuodėme" - tėvų tautybe. Kai kurie iš romano jaunosios kartos nori tos tautybės įdago atsikratyti, kiti - atvirkščiai, panyra į ją visa galva ir imasi radikalių priemonių. Tokie kraštutinumai lydi visą romaną.

R. Č. nuotr.
Bet tai buvo tik daug sunkesnio negalavimo simptomas. Madžidas iš tikrųjų norėjo gyventi kitoje šeimoje. Jis norėjo turėti kačių, o ne tarakonų, norėjo, kad jo mama grotų violončele, o ne tarškintų siuvamąja mašina; jis norėjo, kad palei vieną namo sieną augtų gėlių lysvė, o ne nuolat didėjanti kitų žmonių šiukšlių krūva; jis norėjo koridoriuje pianino, o ne nulaužtų pusbrolio Kuršedo mašinos durelių; jis norėjo per atostogas važiuoti dviračiais Prancūzijoje, o ne vienai dienai nulėkti į Blekpulą pas tetas; jis norėjo, kad jo kambario grindys būtų žvilgančio medžio, o ne oranžiniai ir žaliai marginto kilimo, atlikusio restorane; jis norėjo, kad jo tėvas būtų daktaras, o ne vienarankis padavėjas; ir šį mėnesį Madžidas visus šiuos troškimus pavertė noru dalyvauti Derliaus šventėje, kaip joje dalyvautų Markas Smitas. Kaip visi.
Rašytoja pasakoja, kaip vis dėlto esame priklausomi nuo savo šeimos. Kaip mus veikia įsisenėję galvoje, dar tėvų perduoti stereotipai apie kitataučius ar kitokias mažumas. Kaip smegenis suskystina nuo vaikystės peršama vienokia ar kitokia religija: islamas, jehovistai arba besąlygiškas tikėjimas mokslo galia.

Visi turi savų bėdų: ir žemiausiems sluoksniams priklausantys Džounsai ir Ikbaliai, ir viduriniąjai klasei priklausantys Čalfenai.

Labai ryškūs personažai: ryškūs charakteriai ir bruožai. Be ilgų, nuobodžių aprašymų autorė sugebėjo pristatyti taip, kad juos įsivaizduoti labai lengva, be didesnių pastangų.

Nors tekstas šmaikštus, bet po tuo šmaikštumu slepiasi visai nejuokingos aktualijos. Išorinis šmaikštumas tik išryškina gilias problemas, ir darosi labiau graudu nei juokinga.

Knyga labai tiršta, sodri, įvykių daug, jie lydi per keletą dešimtmečių, per kelias šeimas ir per jų kartas. Įvykiai labai gražiai susilieja ir persipina: vieno žmogaus padaryta klaida gali atnešti visą virtinę nesėkmių po keliasdešimties metų.

Mano vertinimas: 5/5 

Leidykla: "Baltos lankos"
Leidimo metai: 2012
Puslapių: 96
Originalo metai: 2000
Originalo pavadinimas: "White Teeth"
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. O man ji kažko sunkiai skaitosi :( Nepagaunu nei šmaikštumo, nei dar ko nors... Na, tikiuosi tavo teigiamą atsiliepimą paskaičius kibsiu "su nauja jėga" į tolimesnius psl...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O man ji taip lengvai skaitėsi. Stora knyga, bet taip greit suskaičiau.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Высоцкий. Спасибо, что живой / Vysockis. Ačiū, kad gyvas (2010)

Daug kalbų, daug piaro, daug įvairių recenzijų ir atsiliepimų, daug paslapčių - praeitų metų pabaigoje pasirodė filmas "Vysockis. Ačiū, kad gyvas". Rusijoje jis muša lankomumo rekordus. Filmas pastatytas apie Sovietų Sąjungos legendą - aktorių, dainininką Vladimirą Vysockį. Man jis - jokia legenda, bet filmas neprastas.