Jamie Ford "Keiko", arba Romeo, kinas, Džiuljeta, japonė

Karas ir rytietiškos tradicijos - dvi mano mėgiamos temos, ir ši Jamie Ford knyga "Keiko" turėjo būti puikus skaitinys. Tačiau rašytojas, nepaisant skaudžios temos, sugebėjo suvaldyti savo ir skaitytojo emocijas, ir šedevru ši knyga netapo.

Karo metais po to, kai Perl Harborą užpuolė japonų kariuomenė, į Amerikoje gyvenančius japonus nukrypo ir visuomenės, ir politikų akys. Jiems liepė susikrauti porą lagaminų ir išvežė į evakuacijos, internuotojų, santarvės ir dar visaip vadinamas stovyklas, kurios iš esmės tebuvo kalėjimai ar lageriai. Taip Amerika pasielgė su savo piliečiais: net antros kartos japonais, jau nebekalbančiais japoniškai. "Japšiai, varykit namo", - sakė jie. Ir daugelis "išvarė"...

Panašiai atsitiko daug kam II pasaulio karo ir pokario metais bei vėlesniais laikais: daugelio šalių žydams, vokiečiams, gyvenantiems ne Vokietijoje, armėnų, graikų, italų ir kitoms bendruomenėms Egipte po monarchijos nuvertimo ir nacionalizacijos 6 dešimtmetyje, na, ir turbūt Lietuvos rusams po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Tad knygos temos labai įdomios: ksenofobija, tautiškumas, identiteto paieškos. Ar tai būtų japoniškai nebekalbanti japonė, ar kinas, svarstantis, kas jis: dar kinas ar jau amerikietis. Dar vos vos užgriebtos spalvotųjų teisės, tėvų ir vaikų santykiai ir t.t. Ir, žinoma, meilė. Visa knyga sukasi apie ją: kino ir japonės meilę nuo vaikystės iki senatvės.

Knygos veikėjai - vaikai Keiko ir Henris. Savotiška Amerikos imigrantų Romeo ir Džiuljeta. Tas panašumas gana didelis: skirtingų tautybių vaikai iš labai skirtingų, visai kitokias tradicijas turinčių šeimų. Ir meilė, apribota įvairiausių suvaržymų.

Asmen. archyvo nuotr.

Kai priėjo Keiko namą, Henris pamojo atsisveikindamas ir pasuko namo. Eidamas žiūrėjo į Keiko atvaizdą gatvėje pastatyto automobilio šoniniame veidrodėlyje. Ji atsisuko per petį ir nusišypsojo. Sugautas spoksant Henris nusigręžė ir patraukė tiesiai per tuščią mašinų aikštelę už Ničibei leidyklos ir pro Naruto Ju - japoniškąją sento pirtį. Henris nė įsivaizduoti negalėjo, kad eitų maudytis kartu su tėvais, kaip kai kurios japonų šeimos. Negalėjo įsivaizduoti su tėvais darąs begalę dalykų. Paspėliojo apie Keiko šeimą - ką ji pagalvos sužinojusi, kad dukrelė paslapčia išslinko į džiazo klubą, o dar su Henriu. Pajuto, kaip ima sukti skrandį. Pagalvojus apie Keiko širdis leisdavosi šuoliais, bet sykiu iš baimės stingdavo viduriai.

Tačiau mane retai sužavi knygos, kuriose pagrindiniai veikėjai vaikai. Tokios istorijos būna per švelnios, lėtokos, saldokos. Ir čia, šioje knygoje, emocijos smegenų nesprogdino. Į temas per daug nesigilinama. Autorius pastabose rašo, kad nesistengė "sukurti moralitė nei kad mano balsas scenoje skambėtų garsiausiai". Būtent to ir trūko: ne tik atpasakojimo, bet griežtesnio, aiškesnio autoriaus požiūrio, stipresnės kalbos.

Nelabai ir tikroviška, kartais atrodo, kad viskas per daug sklandu ir lengvai pavyksta: kinas, lankantis japonę internuotojų stovykloje? Paslapčia ten įsmunkantis ir laisvai vaikštinėjantis? Nors užmušk, nepatikėsiu, kad amerikiečiai būtų atskyrę japoną nuo kino, net jei pastarasis ir prisisegęs ženkliuką "Aš esu kinas".

Stilius vangokas, neišsiskiriantis. Atmosfera, nors čia buvo galima tiek visko prirašyti, buvo skystoka. Jei nebūtų paminėti metai ir vieta, istorija galėtų vykti bet kur ir bet kada. O pabaiga jau tokia saldi saldi.

Knyga nebloga, skaitoma, bet man daug ko trūko šioje knygoje, tad laikau ją tik šiek tiek geresne už vidutinę.

Mano vertinimas: tarp 3 ir 4 iš max. 5 

Leidykla: "Alma littera"

Leidimo metai: 2011

Puslapių: 336

Originalo metai: 2009

Originalo pavadinimas: "Hotel on the Corner of Bitter and Sweet"

Knyga: iš bibliotekos

Kainavo: 0 Lt