Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios


Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Pykstu ant savęs. Pykstu ant U. Eco. Durninu save: kvaiša, knygos nebesugebi perskaityt, eik meilės romanų skaityt. Durninu ir U. Eco: po velnių, specialiai taip rašai, kad kiti už tave kvailesni atrodytų?!

Intelektualus skaitinys. Sunkus. Sudėtingas. Storas. Užknisantis.

Kai kur nesuprantu, ką jis nori pasakyt. Kai kur gerokai persistengia. Kai kur U. Eco reikėjo gero redaktoriaus arba savicenzūros.
Jau niekada nebeisiu į barus, kad skaldyčiau priešo laivus trasuojančiais sviediniais, kol koks nors pabaisa nesuskaldys manęs. Čia - daug įdomiau, gali skaldyti mintis. Šimtų tūkstančių išsirikiavusių asteroidų galaktika, baltų ar žalių, ir juos kuri pats. Fiat Lux, Big Bang, septynios dienos, septynios minutės, septynios sekundės - tau prieš akis iš amžinųjų skystųjų kristalų gimsta visata, kurioje nėra nei griežtų kosmologinių ribų, nei laiko saitų, ką jau kalbėti apie numerus Clausius, čia gali grįžti ir laike, raidės pasirodo, išnyksta ir vėl atsiranda, vangiai ir be skausmo, suspindi iš niekur ir vėl klusniai į niekur sugrįžta, ištirpsta ir vėl ektoplazmuojasi savo pirmykštėje vietoje, tai - povandeninė švelnių susiliejimų ir atitrūkimų simfonija, drebutiškas autofago kometų šokis, tarsi Yellow Submarine lydeka, paspaudi klavišą - ir tai, kas nepataisoma, ima šliaužti atgal, link rajūno žodžio, prapuola jo rodyklėje, jis sriūbteli - šliurpt! - tamsa, jei nesustosi - praris viską ir pūsis savo tuštybėje, juodoji Češyro skylė.
Skaitau aš tokią pastraipą, ir manyje gimsta princesė Ksena. Ji priešinasi, keikiasi, nori mesti knygą. Galiausiai ir meta. Ir pasiima va: Romainą Garį ar Borisą Akuniną... Ką nors žemiškesnio...

Panašius pojūčius sukėlė Claudio Magris knyga "Dunojus". Labai laukiau, gavau, atsiverčiau ir... - nieko. Nieko nesuprantu. Toks įspūdis, kad skaityčiau svetima, nesuprantama kalba. Taip niekad man nėra buvę. Taip ir padėjau "Dunojų" laukdama, kol paprotingėsiu.

"Fuko švytuoklė" irgi seniai buvo mano skaitytinų knygų sąraše. "Tyto alba" šiemet ją perleido. Galvoju: ooo, dabar kad jau kibsiu, kad jau skaitysiu...

Skaitau... Iriuosi po truputį... Bent jau bandau...

Leidykla: "Tyto alba"    
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 706
Originalo metai: 1988
Originalo pavadinimas: "Il Pendolo Di Foucault"

Komentarai

  1. Perskaiciau pora puslapiu ir supratau,kad nedaaugau ir matyt nebedaugsiu iki sios knygos :) tad taip ir liko lentynoje laukti kitu skaitytoju :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Aš manau, nereikia skubėti skaityti šią knygą. Turiu minty, jog jeigu mintis neaiški, ją perskaitai dar kartą, iš lėto, susimąstai, pagalvoji. Tai "lėto" skaitymo intelektualus kūrinys - neverta tikėtis, jog viskas bus aišku. Esu ją skaičiusi, tikrai sudėtinga, bet įveikiama ir tikrai įdomu. Ypač patiks tiems, kas renkasi intelektualią, išliekamąją vertę turinčią literatūrą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Taigi, ne Smokas Belju, vienok...
    Ir vistiek nesuprantu, kam kankintis jeigu nepatinka...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Viena geriausių kada nors parašytų knygų. Jeigu sunku skaityti šitą, tai su kitomis Eco - bus blogiau.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tas tiesa, Eco tikrai negaliu vadinti mylimiausiu savo rašytoju.

      Panaikinti
  5. Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Lauren Weisberger "Ir velnias dėvi Prada", arba Tuštybių mugė

Lauren Weisberger romanas "Ir velnias dėvi Prada" bei pagal šią knygą pastatytas filmas atskleidė madų žurnalo užkulisius: arogancija, neapykanta, pavydu paremtą gyvenimą, pilną pinigų švaistymo, vardinių drabužių ir tuštybės.

Francis Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis", arba Kodėl didysis neatrodė toks didis?

F. Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis". Taip, klasika. Taip, susipažinti reikia. Taip, skaityti verta. Ar patiks? Nebūtinai.