Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Jean Dominique Bauby "Skafandras ir drugelis", arba Paralyžiuoto žmogaus dienoraštis

Jean'o Dominique Bauby knyga "Skafandras ir drugelis" - "knyga apie valios pergalę", kaip skelbiama anotacijoje.

Tiesą pasakius, tikroji šios knygos istorija slypi už eilučių. Čia ne tiek svarbu, apie ką knyga parašyta, o kas ją parašė. O parašė visiškai po insulto suparalyžiuotas vyras, galintis su pasauliu bendrauti tik kairės akies mirktelėjimais.

J. D. Bauby buvo žurnalistas, stiliaus žurnalo redaktorius, tėvas. Linksmas, aistringas, energingas. 10-ajame dešimtmetyje jį ištiko insultas, po kurio jį visiškai suparalyžiavo.

Tačiau jis nenuleido rankų (kaip keista taip rašyti, suvoki tikrąją žodžių prasmę, dieve brangus, nenuleido rankų...)... Stebina, kaip visiškai savo kūne, kaip kiaute, kaip skafandre, įkalintas žmogus gali džiaugtis gyvenimu. Tokios būsenos aš mintyse, suėmusi kelius, linguočiau pirmyn ir atgal iš siaubo, o J. D. Bauby savo mintyse keliauja...

Prie lovos prikaustytas J.D. Bauby prisiminimais grįžta į vieną ar į kitą vietą, prisimena kvapus, jausmus, vaizdus. Akies mirktelėjimais bendrauja su draugais ir artimaisiais. Kalbasi ir kartais nesusikalba su ligoninės personalu. Kartais keliauja iš tikrųjų, bet tos kelionės ne visada pilnos džiaugsmo, o graudulio buvusiam gyvenimui.

R. Č. nuotr.
Nuo to laiko, kai apsigyvenau savo skafandre, du kartus visai trumpam apsilankiau Paryžiuje, kad susipažinčiau su šiuolaikinės medicinos šviesulių požiūriais į mano ligą. Pirmąjį kartą mane tiesiog užplūdo ilgesys, kai greitosios pagalbos mašina atsitiktinai pravažiavo pro ultramodernų pastatą, kuriame dar visai neseniai turėjau garbės darbuotis kaip garsaus moterų savaitraščio vyriausias redaktorius. Iš pradžių atpažinau kaimyninį pastatą, architektūrinį septintojo dešimtmečio paveldą, ką liudijo baigiantis nutrupėti fasado pano, po to pasirodė ir mūsų fasadas, ištisai padengtas veidrodžio plokštėmis, kuriose atsispindėjo debesys ir tarp jų nardantys lėktuvai. Tokių įstaigų šventoriuose įprasta nuolat matyti bent keliolika asmenų, kurie kiekvieną dieną šmirinėja ten kokią dešimtį metų, tik negauna galimybės įamžinti savo vardų. Net persukau galvą, tikėdamasis įžiūrėti bent šiek tiek iš matymo pažįstamą veidą, kuris galėtų pasirodyti po tos ponios su šinjonu ar dručkio pilka palaidine. Bet likimas to nenorėjo. Gal kažkas matė mano karietą iš penktojo aukšto biurų? Pravažiuodamas mažą bariuką, kur retkarčiais suvalgydavau priešpiečius, nuliejau kelias ašarėles. Aš moku verkti labai santūriai. Galėtum pasakyti, kad šitaip drėksta akys.
Knyga apie kantrybę, apie nedidelius džiaugsmus, kuriuos paprastai praleidžiame nepastebėję. Apie tai, kad laimę reikia atpažinti laiku.

Kita vertus, mane lanko ir šventvagiškos mintys. Kas jei ši knyga netgi būtų likusi tokia pati raidė į raidę, bet būtų parašyta kito žmogaus? Sveiko, vaikštančio? Ir būtų tik vaizduotės vaisius?

Sakyčiau, kad tai eilinė, vidutiniška knyga. Ir smarkiai neklysčiau.

 Mano vertinimas: už dvasios triumfą 5/5, už tekstą 3/5 

Leidykla: "Obuolys"
Leidimo metai: 2009
Puslapių: 144
Originalo metai: 1997
Originalo pavadinimas: "Le Scaphandre et le Papillon"
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: 5 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Nikas Kazandzakis "Graikas Zorba", arba Patriarchalinio gyvenimo garbinimas

Suprantu, kodėl Niko Kazandzakio knyga "Graikas Zorba" yra laikoma klasika, kodėl sulaukė ekranizacijų bei teatrinių pastatymų. Tai labai ryški knyga: sodrus tekstas, ryškūs charakteriai, spalvinga Kretos valstiečių ir darbininkų aplinka. Tačiau kaip kartais būna su klasika: supranti knygos vertę, bet ji tavęs vis tiek nepasiekia.

Ilfas ir Petrovas "Dvylika kėdžių", arba Kėdžių karštligė

Sėkmingas "Aukso veršio" debiutas mano skaitraštyje paskatino kuo greičiau imtis ir kitos tų pačių autorių - Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo - knygos "Dvylika kėdžių".