Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Katharina Hagena "Obuolių sėklų skonis", arba Kuo kvepia vaikystė

Kokia sava man ši knyga - Katharinos Hagenos "Obuolių sėklų skonis"... Tokia paprasta ir jauki. Po mane kankinusių ir varginusių "Erškėčių paukščių" ši knyga buvo tikra atgaiva.

Rodos, net rašoma apie tą patį - apie meilę, neramią, nelaimingą, bet visiškai kitaip: lengvai, skaniai, gaiviai. Žaisminga, lengva ir šiek tiek graudi knyga.

Mane sužavėjo tas knygos paprastumas, graži, lengvai poetiška kalba. Patiko rašytojos stilius, norėčiau dar ką nors iš jos paskaitinėti.

"Obuolių sėklų skonis" - romanas apie jauną merginą, paveldėjusią močiutės namą. Jai tenka sutvarkyti palikimo dokumentus ir susidurti su praeities atsiminimais. Kelias šeimos kartas menantis namas slepia jų daugybę: ir močiutės bei jos sesers vaikystę, ir jos šeimyninį gyvenimą,  ir jos dukterų gyvenimą šiame name, ir pasakotojos vaikystės dienas.

Svarbiausia šiame romane - šeimos moterų likimai. Trijų kartų moterys. Įžengus į seną, vaikystės namą, iškyla daugybė prisiminimų. Namas pilnas pasakotojos tetų suknelių, senų daiktų ir prisiminimų. Jie pinasi, liejasi, raizgosi, kol galų gale susidaro pilnas vaizdas. Senas namas, didelis sodas, vištidės ir sandėliukai ir ramina, ir skaudina, yra ir gražių atsiminimų, ir nemalonių.

R. Č. nuotr.
Ana mėgo Boskopus, o Berta saldukus. Rudenį seserų plaukai kvepėdavo obuoliais, obuoliais kvepėdavo ir jų drabužiai bei rankos. Jos virdavo obuolių tyrę ir obuolių drebučius, spausdavo obuolių sultis, dažniausiai būdavo prisidėjusios obuolių į prijuosčių kišenes, o rankose laikydavo prakąstus. Berta greitai lanku apvalgydavo obuolio šonus, tada atsargiai nukramtydavo jo apačią, vedančią į žiedo vidurį, o galiausiai apgrauždavo koteliu užsibaigiantį viršų. Graužtuką stipriu mostu nusviesdavo į šalį. Ana valgydavo lėtai ir pasimėgaudama, nuo apačios iki viršaus ir viską. Suvalgiusi obuolį, ji dar kurį laiką kramtydavo jo sėkleles. Kai Berta jai primindavo, kad sėklelės esančios nuodingos, Ana atsakydavo, kad jų skonis primena marcipanus. Ji išspjaudavo tik kotelį. Pastebėjusi, kad aš valgau obuolius taip kaip ji, šią istoriją man papasakojo Berta.
Aš irgi taip valgau obuolius - lieka tik kotelis. Apskritai šioje knygoje radau daug ko artimo. Ir ne tik obuolių valgymą. Taip pat turiu seną savo vaikystės namą, pilną senų daiktų: etažerė, iš kurios imdavau skaityti knygas, močiutės verpimo ratelis, sieninis laikrodis, kuris naktimis prižadindavo mušdamas valandas, močiutės gintarinės segės, senos suknelės ir kailinukai, dėdės raginiai akiniai, knygos, senovinės taurės dideliame mediniame bufete... Ir skaudu matyti šį namą keičiamą. Man taip ir norėtųsi palikti jį užkonservuotą - su visais mano vaikystės atsiminimais.

Kaip ir romano pasakotoja knygoje, taip ir aš, atsimenu ne tik fizinius daiktus, bet ir nuotaiką bei garsus.  Pavyzdžiui, ankstyvą rytą per žiemos atostogas mane žadinantis radijas, kurio klausosi sunkiai prigirdintis senelis, sukinėjamos radijo rankenėlės traškesys, tamsa už lango, iš virtuvės sklindanti šviesa, šiluma ir spragsinčių malkų pečiuje garsas, pusryčių kvapai, prislopinti balsai. O tada vėl nugrimzdavau į saldų rytinį miegą... Taip pat, kaip ir romano pasakotoja, turiu savą vaikystės upę, vasaras, dviračiais išvažinėtus takus ir sodą, pilną obuolių, kriaušių, vyšnių.

Būtent dėl to ši knyga taip man patiko: nes tai, ką pasakoja rašytoja, aš esu jautusi ar vis dar jaučiu pati. Nesusitapatinau su knygos veikėja, bet tai, ką ji jaučia, man pažįstama.

Viena iš romano dalių: močiutės gyvenimas, svarbiausia, atminties praradimas. Tas atminties praradimas, nebesugebėjimas pasirūpinti savimi ir juo labiau kitais parodytas skaudžiai, jautriai. Ir iš pačios močiutės pusės, ir iš jos artimųjų.

Dar kelios pasakojimo gijos veda prie šeimos moterų likimų. Po truputį atskleidžiama kas ir kaip nutiko romano veikėjoms: močiutei Bertai, jos seseriai Anai, trims dukterims, anūkei. Ir, žinoma, meilė čia vaidina ne paskutinį vaidmenį.

Bet svarbiausia - pasakotojos Irisės susitaikymas su prisiminimais ir šeimos nelaimėmis. Tai, dėl ko jauti kaltę, kažkada turi dingti, - tai praeitis, kurią reikia nustumti į šoną ir duoti vietos dabarčiai.

Visgi kai kurios istorijos dalys liko nebaigtos. Štai dėl to knyga pelno minusą. Be to, knyga tikrai nėra premijų vertų knygų lygio. Įvykiai gana paprasti, smegenų nesprogdinantys. Na, ir žinoma saldi pabaiga - "jie ilgai ir laimingai gyveno"... Bet... Kodėl gi jie neturėtų gyventi ilgai ir laimingai?..

Kartais paprasčiausios knygos atneša tiek daug malonumo. Surijau šią knygą su visomis sėklelėmis ir norėjau dar. Supratau, kad knygose svarbiausia ne premijos, ne įvertinimai, ne kritikų recenzijos, netgi  ne tai, ką rašytojas nori pasakyti, bet tai, ką sugebi iš knygos pasiimti.

Mano vertinimas: 5-/5 

Leidykla: "Gimtasis žodis
Leidimo metai: 2010
Puslapių: 286
Originalo metai: 2008
Originalo pavadinimas: "Der Geschmack von Apfelkernen"
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: 5 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Lauren Weisberger "Ir velnias dėvi Prada", arba Tuštybių mugė

Lauren Weisberger romanas "Ir velnias dėvi Prada" bei pagal šią knygą pastatytas filmas atskleidė madų žurnalo užkulisius: arogancija, neapykanta, pavydu paremtą gyvenimą, pilną pinigų švaistymo, vardinių drabužių ir tuštybės.

Francis Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis", arba Kodėl didysis neatrodė toks didis?

F. Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis". Taip, klasika. Taip, susipažinti reikia. Taip, skaityti verta. Ar patiks? Nebūtinai.