Elizabeth Gilbert mano drauge netaptų. Net po to, kai perskaičiau jos tokią atvirą autobiografinę knygą "Valgyk, melskis, mylėk". Ypač po to. Per daug skirtingos asmenybės. Per daug ji verksminga ir ieškanti paguodos mistiniuose dalykuose.
Tai - kelionių ir saviieškos memuarai, o keliones ir tokias knygas aš mėgstu, tad labiau tikėjausi, kad čia bus daugiau kelionių, nei gyvenimo prasmės paieškų. Bet pastarųjų buvo daugiau: labai daug savigailos, ašarų, Dievo ir ramybės paieškų.
Nuo to karto, kai klūpodama vonioje pirmą kartą kreipiausi tiesiogiai į Dievą, turėjau daug laiko savitai dieviškumo sampratai suformuluoti. Tačiau tą lapkričio vidurnaktį, išgyvendama krizę, neketinau nagrinėti teologijos postulatų. Man rūpėjo tik viena - kaip išsigelbėti. Atisdūriau tokioje beviltiškoje padėtyje, kad iškilo grėsmė mano gyvybei. Prisiminiau, kad tokios būsenos apimti žmonės dažnai prašo Dievo pagalbos. Turbūt buvau skaičiusi apie tai kokioje nors knygoje.
Tad kūkčiodama tariau Dievui kažką panašaus: "Sveikas, Dieve. Kaip laikaisi? Aš - Liz. Malonu susipažinti."
Knyga tikrai verksminga ir labai atvira. Suprantu, kodėl ji buvo, o gal ir tebėra tokia populiari. Būtent dėl to atvirumo. Trisdešimtmetė moteris, turinti puikią karjerą, vyrą, sodybą, prisipažįsta viso šito nenorinti - kitaip sakant, atsisako visuomenės primestų normų. Ant tokios slidžios ribos esame stovėję turbūt visi, bet ne visi puolame ieškoti paguodos indiškose giesmėse ir neužsidarome Indijos ašramuose ar Indonezijos žiniuonių namuose.
Turiu porą pažįstamų, kuriems Indija padarė tiesioginę įtaką, t.y. pakeitė jų gyvenimus. Viena kolegė, kasmet nušvitimo ieškojusi kelionėse Indijoje, metė darbą ir įkūrė savo kelionių agentūrą. Buvęs dėstytojas alkoholikas, savaitėmis išeidavęs į "zapojų", po Indijoje praleisto laiko surado stabilumą ir dabar keliauja po pasaulį, o ne po alkoholio sukeltą transą. Bet manęs net ir su tokiais pavyzdžiais mistiniai dalykai bei Indija nevilioja.
O E. Gilbert paviliojo: ir Indija, ir Italija, ir Indonezija. Trijose šalyse, prasidedančiose I (angl. I, liet. aš) raide ji nusprendė ieškoti savęs. Kiekvienoje šalyje praleido po keletą mėnesių. Italijoje ji atsidavė kūniškiems malonumams: puikiam maistui ir orui. Indijoje keliems mėnesiams užsidarė ašrame ir meditavo, o Indonezijoje ieškojo žiniuonio, bet surado meilę.
Rašytoja E. Gilbert aprašo viską labai atvirai ir smulkmeniškai: nuo raudų savo namų vonioje, sunkių skyrybų, prakaitavimo per meditacijas iki pirmojo pasimylėjimo po poros metų po skyrybų. Tai turbūt ir traukia šios knygos skaitytojus: pasirausti svetimuose skalbiniuose įdomu visiems.
Man buvo įdomios tik tos vietos, kur rašoma apie keliones ir kitas kultūras. Bet jų buvo visai nedaug.
Knyga - vidutiniška. Nėra ji nei labai gera, nei bloga. Ir svarstyklių lėkštutės kils arba leisis tik nuo to, patinka ar nepatinka tokios knygos. Galbūt kam nors reikia paguodos ar postūmio keisti savąjį gyvenimą, tuomet gal ši knyga ir padėtų. Nors tokių knygų verte ir pagalba aš abejoju.
Mano vertinimas: 3/5
Leidykla: "Vaga"
Leidimo metai: 2007
Originalo metai: 2006
Originalo pavadinimas: "Eat, pray, love"
Puslapių: 383
Knyga: iš knygyno
Kainavo: už dovanų čekį
na, tamsta, sugundet paskaityt. Indija man toks pusetinas reikalas, bet vis susiduriu su begalo keistais ir idomiais zmonemis, kurie irgi paveikti butent to krasto. Knygu sarasas tik ilgeja ir niekaip netrumpeja...
AtsakytiPanaikinti