2013 m. liepos 11 d., ketvirtadienis

Orhan Pamuk "Juodoji knyga", arba Stambulo migla

Keista knyga, pasimečiau ją skaitydama. Labai klaidi ta Orhano Pamuko "Juodoji knyga". Vienas tinklaraštininkas yra minėjęs, kad knyga, kuri viršija 150-200 puslapių, dvelkia grafomanija. O "Juodoji knyga" grafomanija dvelkia labai stipriai. Ir rytietiškuoju "Ulisu" vadinama ne veltui.

Dar viena mano skaityta O. Pamuko knyga "Nekaltybės muziejus" susiskaitė gražiai. Toje knygoje buvo pasakojimo gija, kuri laikė visą knygą ant vieno smaigo. Ir nors "Juodoji knyga" labai panaši, čia jau viskas pabirę ir išskydę. Tarsi bristum per miglą: nesimato nei pradžios, nei pabaigos, nei daiktų kontūrų, neaišku, kas, kur, kaip...

Čia net apie siužetą kalbėti neverta, jo kaip ir nėra. Teisininkas Galipas keliauja per Stambulą ieškodamas dingusios žmonos ir jos įbrolio, žinomo žurnalisto. Ir tai viskas - 500 puslapių knygos fabula apibūdinama vienu sakiniu. Primena "Ulisą"?

Tas menkas, plonas fabulos karkasas laiko kelių šimtų puslapių Turkijos legendų ir pasakojimų srautą. Turbūt to ir trūko: kažkokių gilesnių žinių apie Turkiją, religiją ir sektas. Nes nuolat minimos Turkijos istorijos nuotrupos, religiniai lyderiai, mistinis poetas Rumis ir dar daugybė visko. Manau, kad yra kažkokių gilesnių sąsajų su religiniais motyvais, nei atrodo iš pradžių.

R. Č. nuotr.
Mečetė buvo tuščia. Neoninės lempos apšvietė tuščias sienas ir grindis, išklotas violetinės spalvos kilimais. Galipas liko vienomis kojinėmis, kojos šalo. Jis pažiūrėjo į kupolą, kolonas, akmenines sienas, tikėdamasis ten įžvelgti kokį nors reikšmingą ženklą. Bet nieko nebuvo, tik jo vidinis noras jį aptikti. Laukimo jausmas, neaiškus smalsumas - tik tiek. Buvo tik akmeninės sienos, didingas pastatas, mečetė visa savo didybe. Ji žmogui nieko nežadėjo, bet niekur jo ir nearė. Ji nerodė nė vieno ženklo, bet kartu galėjo būti paženklinta.Galipui vieną akimirką pasirodė, kad jis pamatė mėlyną šviesą ir išgirdo paukščių sparnų plazdenimą, bet vizija tuoj pat išnyko ir vėl įsivyravo mirtina tyla. Jam pasirodė, kad pliki akmenys patys jį šaukia: "Suteik mūsų gyvenimui prasmę!"
Man patinka O. Pamuko stilius: paskanintas rytietiškais motyvais, pintas perpintas, pilnas Stambulo užkampių aprašymų ir pašalinių istorijų. Nors man visada kelia abejonių nesugebėjimas sukurpti bent kiek apčiuopemesnį siužetą bei idėją.

Kai kurios tų istorijų tikrai žavios: aprašymas apie Aladino krautuvėlę - krautuvėlę ant kampo, kur keliasdešimt metų apsipirkinėja viso rajono gyventojai. Pasakojimas apie turkiškų manekenų gamintoją, tokių tikroviškų, kad jų nenorėjo nė viena parduotuvė. Ir taip toliau, ir panašiai. 

Patiko idėja kaitalioti skyrius: vienas skyrius - apie realų laiką, kitas -  kasdien laikraštyje pasirodantis to dingusiojo įbrolio straipsnis. Smagu skaityti, kaip mėgiamo žurnalisto straipsnių laukia bemaž visi stambuliečiai, kaip su pasimėgavimu skaito, kaip juos paveikia tas rašytinis žodis. Tiesa, straipsnių ir realaus laiko skyrių stilius nesiskiria, be to, tie "straipsniai" nepanašūs į žurnalistiką, kokią esame pratę matyti, ir ji turbūt galėtų gyvuoti tik Turkijoje.

Bet konkrečiai šioje knygoje man trūko tos vinies, kuri laiko visus puslapius pamautus. Kai kurios istorijos žavios, bet kas iš to - neradau, ką pasiimti iš šios knygos, nesupratau, ką man bando pasakyti autorius, apie ką ši knyga iš tikrųjų. Net jei rašytojas ir turėjo kokią mintį, kurią man, kaip skaitytojai, norėjo pasakyti, tą mintį lengva pamesti tokioje puslapių gausybėje.

 Mano vertinimas: 3/5 

Leidykla: "Tyto alba"
Leidimo metai: 2005
Originalo metai: 1994
Originalo pavadinimas: "Kara kitap"
Puslapių: 500
Knygą: išsimainiau
Kainavo: 0 Lt

2 komentarai:

  1. Zmogau, nenoriu izeisti, taciau iki tokiu knygu reikia uzaugti. Grafomanija, nera pasakojimo gijos - tu gal juokauji...? Tikiuosi, pasiimsi sia knyga po desimties metu vel i rankas, ir, jei tobulesi, atsiskleis ir tau jos grozis ir prasme.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Dėl grafomanijos pritariu anonimiškam komentarui. Ši knyga nėra grafomanija. Ir juo labiau grafomanija nėra Ulisas. Dėl Uliso tai jau nebe nuomonė, o faktas, autoriaus kūriniai yra meno šedevrai, dėl to nelabai suprantami platesnei publikai. Iki tokios kultūros ir literatūros reikia paaugti. Dėl puslapių skaičiaus ir grafomanijos irgi klystate - puslapių skaičius priklauso nuo maketavimo. Ta pati leidykla tą pačią knygą išleidžia ir 145 psl. ir 300 psl, viso labo skiriasi teksto suspaudimo laipsnis, o ženklų skaičius tas pats. Dar viena pastabėlė - dėl siužetinių gijų. Yra keli autorių ir skaitytojų tipai, vieni mano, kad įdomi knyga turėtų turėti stiprų siužetą, o kiti mano, kad svarbu ne tai, ką pasakoji, o tai, kaip pasakoji. Todėl kitą sykį istorija nueina į antrą planą arba iš viso dingsta ir niekas dėl to nesijaučia ką nors praradęs. Priešingai įdomu stebėti, kaip dingsta istorija ir kas atsiranda vietoje jos.

    AtsakytiPanaikinti