Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sofi Oksanen "Valymas", arba Šiurpuliai

Sofi Oksanen "Valymas" - surytas per naktį vienu prisėdimu, tiksliau prigulimu. Šiurpiai gera knyga. Labai stiprus ir kraupokas romanas, bet padėti knygos nesinorėjo, tad skaičiau iki keturių ryto.

Suomės rašytojos knyga pasakoja apie į Estiją įžengusį sovietmetį. Siužetas slenka dviejomis laiko juostomis: pokaris Estijoje bei 1991-1992-ieji metai. Į šalį ateina šviesus komunizmo rytojus, išeina, ir jį pakeičia laukinis kapitalizmas.

Rašytoja puikiai pavaizdavo visus sovietmečio baisumus: kaip su kankinimais ir gąsdinimais ateina šis laikmetis. Knyga labai sava lietuviui: lygiai tas pats buvo ir Lietuvoje. Pirmieji kolūkiai, partizanai, kankinimai, žudymai, trėmimai, skundimai. Sugriuvus Sovietų Sąjungai ne ką geriau: barikadų pusės susikeičia vietomis, bemaž niekas nepasikeičia, tik kankintojai patys tampa aukomis. O dešimtasis dešimtmetis įgriūna su trenksmu: "berniukai" su juodomis volgomis ir raudonais švarkais, į sekso vergiją parduotos merginos.

Šių laikmečių kraupumai atskleisti per dvi moteris: Alydę ir Zarą. Jas skiria amžius (senutė ir jaunuolė), bet sieja daugybė dalykų: ir giminystės ryšiai, ir tautybė, ir kalba, ir šiurpi patirtis.
Gatvėje ji atpažindavo moterį, patyrusią kažką panašaus. Kaskart pamačiusi drebančią ranką, nuspręsdavo - ir šita. Kaskart, pastebėjusi krūptelėjimą nuo rusų kareivio riksmo ar nevalingą traukulį, išgirdusi batų kaukštelėjimą. Ir ta? Visos, kurios pamačiusios milicininką ar kareivį, pereidavo į kitą gatvės pusę. Visos, per kurių susagstomų suknelių juosmenį buvo matyti, kad mūvi daugiau nei vienas apatines. Visos, kurios nežiūrėdavo į akis. Ir šitai jie taip sakė, ir šitai pasakė: kaskart, kai gulsiesi su vyru į lovą, prisiminsi mane? 
Visas siužetas daugiau sukasi aplink senutę Alydę. Jaunystėje meilė sesers vyrui ją pastūmė į siaubingą išdavystę. Skaudžios patirtys ją grūdino po truputį, ir rodosi, kad senatvėje ji tapusi plienine. Atrodo, kad rašytoja įlindo į moters galvą ir aprašė slapčiausius stalčiukus, kurių pati herojė niekada nebenorėtų ištraukti. Kartais skaitant tekstą krėtė šiurpuliai.

Alydės personažas čia atskleistas geriausiai: perskaičius knygą, pažįsti ją iš visų pusių. Visi kiti personažai sukasi aplink ją, jie ryškūs, bet atskleisti per Alydės požiūrį: šitas žmogus jai reikalingas meilei, tas - saugumui, anas - išdavystei. 

Zaros personažas irgi gana aiškus, bet, rodos, kad jis daugiau knygoje tarnauja atskleisti Alydės likimui.

Kartais atrodo, kad per daug manipuliuojama prekybos žmonėmis tema, bet abiejų moterų likimai taip glaudžiai susieti, taip puikiai atskleistos jas siejančios gijos, kad priekaištauti nesinori.

Labai puikiai atskleistas laikmetis ir stipri, intensyvi knygos atmosfera. Niūri, sunki, juoda, šiurpi. 

Nuostabi knyga... Ne, ne ne tas žodis, nuostabia jos nepavadinsi, ji šiurpi, bet tai - puiki knyga.

 Mano vertinimas: 5/5 

Leidykla: "Versus aureus"
Leidimo metai: 2010
Originalo metai: 2008
Originalo pavadinimas: "Puhdistus"
Puslapių: 303
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: apie 10 Lt

Komentarai

  1. Rudenį turėtų pasirodyti dar viena Sofi Oksanen knyga. Laukiu su nekantrumu, nes "Valymas" ir "Stalino karvės" paliko labai didelį įspūdį.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

V. E. Schwab "A Darker Shade of Magic", arba Sluoksniuotas magiškas Londonas

Po "Hario Poterio" man norėjosi dar magijos. Todėl ėmiausi jau senokai Booktube šmėkščiojančio V. E. Schwab fantazy romano "A Darker Shade Of Magic"/"Tamsesnysis magijos atspalvis". Ir jis, pasirodo, tikrai tikrai puikus.

Karen Blixen "Iš Afrikos", arba Besiužetis romanas

Po Marko Twaino dar vienas nevykęs susitikimas su klasika - šįkart su Karen Blixen ir jos autobiografiniu romanu "Iš Afrikos". Man visiškai nepatiko ir dėl to net kažkokį liūdesį pajutau. Filmas buvo puikus, ir po jo šį romaną medžiojau ilgai ir norėjau perskaityti gal net kokį dešimtmetį, jei ne daugiau. Ilgai lauktas susitikimas pagaliau įvyko, bet lūkesčiai taip ir liko lūkesčiais.