Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Rima Praspaliauskienė "Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pab. - XIX a. pr. elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje"

Kažkur pamačiau šios Rimos Praspalauskienės knygos "Nereikalingi ir pavojingi" apžvalgą. Pamaniau, kad tema tikrai įdomi. Prieš savaitėlę vykusioje Klaipėdos knygų mugėje "Žaros" leidyklos stende aptikau šią knygą, kadangi kainavo nedaug, tai ir nusipirkau.

Gal parašyta ir sausokai, bet nagrinėjanti įdomią paribio žmonių temą  knyga. Greičiausiai tai buvo autorės mokslinio darbo tema. Tas akivaizdus mokslinio darbo dėstymas išliko ir knygoje. Gaila, bet lietuviai dar neišmoko rašyti įdomių istorinių, dokumentinių knygų. Nes smegenyse dar gyvos Alberto Angelos knygos apie senovės Romą, tad nuobodokas R. Praspaliauskienės dėstymas šiek tiek kliuvo.

Manau, kad mokslinį darbą paverčiant knyga, reikia dar nemažai padirbėti: perrašyti ir pritaikyti plačiąjai visuomenei. Mokslinį darbą paskaitys kolegos ir dėstytojai, o knyga skirta eiliniams skaitytojams. Mano manymu, nebereikia nei išvadų (kurios būtinos moksliniame darbe, bet visiškai nereikalingos knygoje), nei įvado, nei tokio išsamaus šaltinių aprašymo. Siūlau pažiūrėti laisviau ir net išnašose neberašyti šaltinių, juo labiau kad dabar autorė nepamiršo paminėti šaltinio, bet pamiršo išversti frazes ir citatas iš rusų ir kitų kalbų kalbų. Taip ir puikuojasi kirilica viduryje teksto be jokio vertimo.

Tačiau pats turinys įdomus: valkatos, elgetos, plėšikai. Bandyta aptarti jų atsiradimo priežastis, visuomenės požiūrį, aptartas Tado Blindos fenomenas, papasakota apie didžiąsias Lietuvoje siautusias gaujas ir t.t. Autorė peržiūrėjo daugybę šaltinių, iškapstė daug duomenų. Aprašė visuomenės atmatų gyvenimą.

R. Č. nuotr.
Visų pirma elgetos nuo kitų gyventojų skyrėsi išvaizda. Iškart į akis krentanti išorė turėjo pabrėžti skurdumą ir kelti ypatingą gailestį, būdingą tik elgetai. <...> Tinkama elgetauti išvaizda buvo sudėtinė elgetos įvaizdžio dalis, todėl daug buvo kuprotų, raišų, nebylių, bepirščių ir benosių, su nudžiūvusiomis rankomis, bjauriais šašais, žaizdomis ant veidų ir dideliais kaltūnais.
Perskaičiau knygą, bet mano norėjosi kažko daugiau, kažkokių pratęstų istorijų. Pvz., nemažas procentas sulaikytų elgetų sakė, kad yra bajorai. Kaip tie bajorai nusirito iki elgetų? Koks nesantuokinį vaiką pagimdžiusios moters likimas? Ir t.t. Atskirų istorijų užuomazgų yra, bet trūksta šiek tiek platesnio žvilgsnio. Gal reikėjo įdėti šiek tiek fantazijos ir, remiantis faktais, prikurti šiek tiek daugiau detalių. To negalima daryti moksliniame darbe, bet juk galima knygoje.

Tačiau smarkiai negaliu pykti, nes istorijų užuomazgų yra:
Motiejus Valčiauskas, pabėgęs iš Sibiro tremties, po to gyvenęs Austrijoje, ėjo namo pamatyti žmonos, kurios buvo nematęs 17 metų. 
Viktorija Vasiliauskaitė, palikusi dvarą nederliaus metais, ketverius metus dirbo įvairiose vietose, pagimdžiusi nesantuokinį sūnų, paliko jį Vilniuje prie Vaikelio Jėzaus prieglaudos vartų. 
Prancūzų kareivis Antoine Lemoine iš Kostromos gubernijos ėjo namo ir buvo apkaltintas valkatavimu. 
Andriaus Vyšniausko gyventoje apylinkėje pasirodžius batsiuviui Jonui Kutnerevskiui, neturėjusį tėvų septynmetį berniuką amatininkas pasiėmė kartu, išmokė amato.
Šiaip ir leidimas neblogas, viršelis ir apipavidalinimas įdomus, tačiau įdėtas graviūras ir paveikslus buvo galima patobulinti kompiuteriu, nes įdėti vaizdeliai kartais tokie blankūs, kad suabejoji, kas ten vaizduojama.

 Mano vertinimas: 4-/5 

Leidykla: "Žara"
Leidimo metai: 2000
Puslapių: 170
Knyga: iš knygų mugės
Kainavo: 12 Lt

Komentarai

  1. Perskaičius šią Jūsų apžvalgą, tiesą sakant, sukilo labai nemalonūs jausmai. Siaubingesnio teksto (turinio prasme) seniai neteko skaityti. Pirmiausia, jau vien pasirinktos knygos pavadinimas diktuoja, jog tai mokslinė literatūra, kuri reikalauja atitinkamo vertinimo. Jokiu būdu negalima lyginti skirtingų žanrų literatūros ir vertinti pagal kito žanro kriterijus. Mokslinė literatūra skirta ne kiekvienam. Taip ir turėtų likti.
    Visada džiugu skaityti įdomią mokslinę knygą, tačiau, Jūsų minimos, įdomios istorinės ir dokumentinės knygos nėra tas pats. Šiuo metu rašoma itin daug istorijos populiarinimo knygų, manau, kad būtent tokias ir turite omenyje. Taigi, būtent šios knygos ir būna skiriamos paprastiems skaitytojams, Jūsų minimai „plačiąjai visuomenei“.
    Kaip istorikė, iš patirties sakau, kad mokslinės knygos būna įdomios ir yra reikalingos su visomis joms priklausančiomis dalimis. Kalbant apie išnašas, jos labai svarbi tokių tekstų dalis. Šaltinių nurodymas išnašose reikalingas ne šiaip sau, jos aiškina tekstą ir atsako į kylančius klausimus. Asmeniškai man, skaitant knygas, kuriose šaltiniai nurodomi tik knygos ar skyriaus gale, labai apsunkina skaitymo procesą. Jei išnašos nedomina, jas tiesiog galima praleisti ir skaityti toliau.
    Pastaba apie užsienio kalbomis cituojamus šaltinius tik iš dalies teisinga. Būtų daug paprasčiau skaitytojui, tačiau dažniausiai tokių, specifinių knygų skaitytojai nebūna atsitiktiniai. Dažniausiai, šias knygas skaitantys, asmenys domisi konkrečia tema ar laikotarpiu ir turi reikiamas kompetencijas citatas perskaityti ir suprasti patys. Pasirinkimas šaltinių citatų neversti, taip pat, neatsitiktinis. Taip siekiama išlaikyti tikrąją prasmę, kuri verčiant gali pakisti, tuo pačiu, paliekama galimybė savarankiškai šaltinio interpretacijai.
    Kaip pati teigiate, moksliniame darbe negalima prikurti nebūtų detalių, todėl būtų protinga to ir nesiūlyti. Šioje vietoje Jūsų teiginys - „To negalima daryti moksliniame darbe, bet juk galima knygoje.“ - labai neteisingas. Susidaro įspūdis, kad knyga negali būti mokslinė, kad knyga - tai tik lengvai skaitomas romanas. Deja, turiu Jus nuvilti, knyga gali ir privalo būti suprantama ne tik kaip vieno literatūros žanro išraiška. Tiek romanas, tiek mokslinis darbas vienodai verti būti knygos vardo.
    Publikuojami grafiniai šaltiniai neturi atrodyti kaip šiuolaikinės fotografijos. Koreguojant sunaikinamas autentiškumas, šaltinis netenka dalies savo vertės.
    Taigi, rekomenduočiau mokslines knygas skaityti atitinkamai, nesusikurti keistų iliuzijų kaip jos turėtų būti parašytos. Beje, klausimai, kylantys Jums skaitant šią knygą, atskleidžia žinių stoką, o ne knygos trūkumus. Mokslinių tekstų skaitymas reikalauja atitinkamų kompetencijų. Jei tikrai domina, siūlau paskaityti daugiau tokio tipo tekstų ir užpildyti žinių spragas arba mokslinę literatūrą tiesiog palikti akademinei bendruomenei.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...