Jaroslavo Melniko "Paryžiaus dienoraštis" - per trejus metus surinkti pastebėjimai apie mylimą rašytojo miestą Paryžių ir palyginimai su Lietuva. Šiek tiek nenuosekli, pabira knyga, taip pat labai subjektyvi, lengvai skaitoma, ir ją gelbsti tai, kad viršelyje užrašyta "dienoraštis".
Pats autorius rašo: "Gyvendamas Paryžiuje, galvoju apie Vilnių. Gyvendamas Vilniuje, galvoju apie Paryžių." Turbūt tame ir esmė - ir ten, ir ten yra savų pliusų ir minusų. Mums nereikia aklai kopijuoti Paryžiaus ar kokio kito miesto. Vilnius savaip nuostabus ir unikalus, taip pat ir Klaipėda, Šiauliai ar kokie Gargždai.
Čia suveikia nerašyta ir garsiai neištariama taisyklė, galiojanti kritikoje (bet kokioje - filmo, knygos ar miesto) - jei kritikui patiko, jis ras pateisinimų, jei nepatiko, ras argumentų, kaip sumalti kūrinį (arba miestą) į miltus.
Tad visa ši knyga - rašytojo bandymas Vilnių įsprausti į mylimo miesto, šiuo atveju Paryžiaus, rėmus. Deja, tai utopija. O blogesnių vietų, kaip ir pastebi rašytojas pačioje pabaigoje, tikrai yra daugiau, nei atrodo paprastam lietuviui. Algos? Gal norite palyginti savo ir kokios Ugandos vidutinį uždarbį? Kainos? Rusijos provincijos krautuvėje kainos trigubai didesnės nei Lietuvoje. Benamiai? Jų yra ir Šveicarijoje. Eismas ir vairavimo kultūra? Gal jūs juokaujate, mano manymu, lietuviai vairuoja tobulai, ir aš žinau, ką sakau, nes metus gyvenau Egipte, kartą teko eiti per gatvę piko metu, kaip praėjau nepamenu, nes iš afekto būsenos atsitokėjau tik kitoje pusėje. Paslaugų kultūra, mandagumas, paslaugumas? Lankantis Rusijoje pačią pirmą dieną supratau, kad man ant kaktos užrašyta "atvykėlė", nes parduotuvėje sveikinuosi su pardavėjais.
Didžiausias lietuvio skirtumas nuo prancūzo yra tas, kad jis nėra prancūzas. Ne mums, šiauriečiams, lygintis su emocingais, šiaip jau per daug chaotiškais ir revoliucingais prancūzais. Šioje vietoje puikiai tinka frazė - kas suomiui visiškai normalu, dėl to amerikietis kreipiasi į psichologą.
Na, o moralas vienas - reikia keisti ne miestą, o galvą.
Ko jau ko, o gyvenimo filosofijos iš prancūzų pasimokyti galima. Buvimo visada patenkintiems savo likimu. Kiekvienas turi kompleksų, nesėkmių, retas pasiekia tai, ko link veržiasi. Tačiau jeigu tavyje gyva tam tikra kultūros primesta pareigia būti laimingam, plačiau žvelgti į gyvenimą, vertinti patį gyvenimą ir tas galimybes, kurias jis vis dėlto tau suteikia, tai tu ir kursti savo įvaizdį šiuo pagrindu.
Norint, kad viskas keistųsi aplink, reikia keistis patiems. Ir Lietuva keičiasi, beje, labai smarkiai. Autorius, matyt, Lietuvoje lankosi kitose vietose, nei aš, nes aš mažai berandu skirtumų tarp Europos ir Lietuvos miestų. Didžiausi skirtumai, kuriuos daugiau pajaučiu, nei matau, - mūsų mąstyme. Mūsų tebeegzistuojančiame, bet sparčiai blėstančiame post-sovieticus sindrome. Na, o psichologinių negalavimų gydymas ne toks greitas procesas...
Mano įvertinimas: tarp 3 ir 4 iš max. 5
Leidykla: "Alma littera"
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 176
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt
Kaip tik šią knygą dabar ir skaitau :) Visai smagi knygelė, kuri tinka užbaigti gerai prabėgusiai dienai :)
AtsakytiPanaikintitaip, lengvas ir malonus skaitymas. pritariu.
Panaikintisuprantu, kad tai subjektyvus vertinimas, bet bent jau būtų pateikiamas profesionaliai parašytas, tačiau kai teigiama, kad Paryžiuj nesutiksi tokio nekultūringo vaiko, viešajame transporte pakeliančio marškinėlius, kad savo bičiuliui parodytų pilvą (tą jautria akimi pamatė ponas Melnikas Lietuvoje), o po kelių puslapių aprašoma ir alpėjant žavimasi, kokie nuostabūs prancūziukai, kurie nusipirkę žaidimą su mama tiesiog kavinėje pradeda žaisti ir garsiai juoktis ar kitaip reikšti emocijas ir visi kavinės lankytojai nori nenori yra įtraukiami ir tampa bent jau stebėtojais (šis variantas man atrodo kur kas labiau nekultūringas). Prastai parašyta knyga.
AtsakytiPanaikintinėra ji prastai parašyta, tiesiog ji labai - LABAI - subjektyvi. rašytojas pastebi ir aprašo tokius jam patinkančius ar nepatinkančius dalykus, į kuriuos kitas žmogus gal net dėmesio neatkreiptų.
Panaikinti