2014 m. balandžio 15 d., antradienis

Daniel Keyes "Gėlės Aldžernonui", arba Įkalintas savame kūne

Nors Danielio Keyeso knyga "Gėlės Aldžernonui" kadaise pelnė Nebulos premiją kaip geriausias fantastinis romanas, tačiau šis titulas gąsdinti neturėtų. Fantastikos jame nedaug, tiesiog tai puiki knyga apie žmogaus galimybes ir žmoniškumą.

Knygos veikėjui Čarliui persodinamos smegenys, ir kvailelis palaipsniui tampa genijumi. Rodos, viskas gana paprasta ir įspūdinga. Tačiau visų niekinamam žmogeliukui reikia subręsti ir savo gyvenimą nugyventi per porą mėnesių, rasti bendrą kalbą su buvusiais bendradarbiais ir draugais, šeima ir galiausiai - su savimi.
Aš tarsi gyvūnas, kurio nebeįleidžia atgal į mielą, saugų narvą.
Čia labai ryški nurašyto žmogaus tema. Ir, Čarlio atveju, protingėjant ir keičiantis, atskirtis tarp jo ir kitų, nors ir buvo be galo didelė, bet dar labiau padidėja. Ir artimiausiu jam tampa ne kuris nors žmogus, o peliukas Aldžernonas, kuriam buvo atlikta tokia pati operacija.

Nors knyga buvo parašyta 1959-aisiais, požiūris į mažo intelekto, sergančius psichinėmis ligomis, turinčius kitokių psichologinių problemų žmones liko toks pat ir dabar - jie nepilnaverčiai, nurašyti, netinkami, kvailiai, debilai, psichai...

Pamenu, verkiau žiūrėdama vieną "Taboo" laidą apie autistus. Ir verkiau ne todėl, kad jų buvo gaila, o dėl to, kad atėjo skausmingas suvokimas: jie - žmonės. Jie negali išreikšti to, ką jie mąsto, žodžiais ar įprastais būdais - kaip mes. Tačiau šūkaujantis, inkščiantis, dejuojantis ar "pakibęs" autistas prakalba aukštomis frazėmis, pasiūlius tinkamą būdą. Šiuo atveju - kompiuterį, įgarsinantį jo spausdinamą kalbą. Ir štai šie du "Taboo" autistai kalba raiškiau, nei kai kurie mano pažįstami. Siūlau pažiūrėti. Man ši laida sugriovė visus požiūrius ir įsitikinimus, kas šie žmonės yra.




"Įkalintas savame kūne" - taip apie save išsireiškė vienas iš autistų. Ir ši frazė kuo puikiausiai tinka Čarliui - romano veikėjui. Paprotingėjęs jis pradeda atsiminti savo praeitį ir suvokti, kaip viskas buvo iš tiesų. Ir žvelgdami per jo sąmonę, mes, kaip skaitytojai, irgi pradedame suvokti, kaip netinkamai, žiauriai ir neteisingai su juo iki šiol buvo elgiamasi.
Berniukas tuščiu žvilgsniu dairėsi po pralinksmintų žiūrovų būrį. Pamažu jo veide ėmė atsispindėti jų šypsenos, o galop jis nedrąsiai nusišypsojo iš pokšto, kurio nesuprato. 
Mane apėmė šleikštulys žiūrint į tą buką, bereikšmę šypseną, į plačias, skaisčias akis vaiko - nelabai suprantančio, bet labai norinčio įtikti - ir supratau, ką pažinau jame. Juokėsi iš jo todėl, kad jis protiškai atsilikęs. 
O juk iš pradžių aš juokiausi kartu su visais.
Tai liūdna knyga. Skaitant ateina daug galvos kraujagysles praplečiančių minčių - čia yra apie ką pagalvoti. Juolab kad rašytojas - diplomuotas psichologas, ir ši patirtis šioje knygoje labai ryški.

Įdomi struktūra - romanas sudarytas iš savotiškų Čarlio dienoraščių, pokyčių dienynų. Juose matomas visas Čarlio augimas - nuo pat klaidų pilnų pirmųjų dienoraščių iki mokslinių analizių. Toks betarpiškumas leidžia beveik susitapatinti su Čarliu ir skausmingai išgyventi viską, kas jį kamuoja.

Knyga velniškai patiko ir priminė dar vieną laidų ciklą, puikiai susišaukiantį su šia knyga - "Undateables" (liet. Netinkami pasimatymams), kur neįgalūs žmonės bando ieškoti antrųjų pusių. Taipogi akis atverianti laida.

Leidykla: "Trigrama"  
Leidimo metai: 2009
Puslapių: 360
Originalo metai: 1959
Originalo pavadinimas: "Flowers for Algernon"

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą