2014 m. balandžio 24 d., ketvirtadienis

Haruki Murakami "Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai", arba Vienatvė

"Baltos lankos" naują Harukio Murakamio romaną "Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai" suskubo išleisti labai operatyviai - dar net nepasirodžius angliškam vertimui. Tai rodo, kad Lietuvoje H. Murakamis mylimas ir vertinamas. 

Tik gaila, kad tie gerbėjai ne itin pagarbiai apie šį naują romaną teatsiliepia. Buvau ir aš pasiruošusi šiek tiek nusivilti H. Murakamiu, tačiau naujasis romanas man tikrai patiko. Bent jau labiau nei "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės". Nors, turiu pripažinti, kokiai "Avies medžioklei", "Dansu, dansu" ar kol kas mano mėgiamiausiai "Negailestingai stebuklų šaliai" irgi neprilygsta.

Žinoma, ir naujajame romane H. Murakamis atpažįstamas - vienišas, kenčiantis pagrindinis veikėjas, kelionės, muzika, mistika. Tačiau tai vienas iš realistiškiausių jo romanų. Bijau ką nors prognozuoti, bet gal šis romanas tiktų tiems, kuriems ne itin patinka H. Murakamio kūryba.

Nors paprastai H. Murakamio romanuose logikos ieškoti nereikėtų, bet čia kažkaip visi galai susivedė labai tiksliai, nepaisant to, kad liko neatskleistų paslapčių.

Pagal siužetą, iš neišskiriamos paauglių grupelės be paaiškinimo išstumiamas vienas narys - Cukuru Tadzakis. Ir šiam šis pašalinimas, turi įtakos visam likusiam gyvenimui. Jis netgi pasiruošęs savižudybei, jam sunku užmegzti ryšius su kitais žmonėmis, jis uždaras, vienišas.

R. Č. nuotr.
Kaip čia geriau pasakius - toks jausmas, tarsi iš plaukiančio laivo denio būčiau buvęs staiga vienas naktį išmestas į jūrą. <...> Gerai nežinau, ar kas nors pastūmė, ar pats ėmiau ir įkritau. Tačiau laivas plaukė toliau, o aš iš tamsaus šalto vandens stebėjau vis labiau tolstančias denio šviesas. Niekas iš buvusių laive - nei keleiviai, nei laivo įgula - nežinojo, kad aš iškritau į jūrą. Aplinkui nebuvo net į ką įsikibti. Tada patirtą baimę aš ir dar ir dabar nešiojuosi savyje. Baimę, kad bus netikėtai paneigta mano egzistencija, kad net nepajutęs vėl būsiu naktį išmestas į jūrą. Galbūt todėl nebepajėgiau užmegzti stipresnių ryšių su žmonėmis. Nuo kitų pradėjau laikytis per tam tikrą atstumą.
Šis romanas - tarsi šiuolaikinės visuomenės enciklopedija. Negatyvūs dabarties reiškiniai atskleidžiami per tą vieną herojų - Cukurų, bespalvį, neįdomų, nuobodų, savęs nesuradusį. Čia labai ryškus vienatvės minioje jausmas. Troškimas būti priimtam į bendruomenę - bet kokią grupę, nors penkių vaikystės draugų būrelį. Baimė būti atstumtam, neįvertintam ir visos iš to kylančios psichologinės problemos - kaip smarkiai mes esame priklausomi nuo kitų žmonių.

H. Murakamis čia rašo kaip įprastai, nieko neišradinėdamas: iš niekur ištraukia veikėjus, juos vėliau ir pradangina, užduoda mįslių, į kurias nesiruošia atsakyti. Bet reikia atsiminti, kad čia juk ne detektyvinis romanas. Ir kalba, pina, mąsto - savaip, murakamiškai, įdomiai, traukdamas mintis iš savo unikalaus rašytojo pasaulėlio, "kur slapčia maišosi realybė ir nerealybė".

Leidykla: "Baltos lankos"    
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 311
Originalo metai: 2013
Originalo pavadinimas: "Shikisai wo motanai Tazaki Tsukuru to kare no junrei no toshi"

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą