Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Haruki Murakami "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės", arba Emocijų štilis

Net idealiausiuose santykiuose ateina nusivylimo akimirkos, kai pradedi pastebėti kito žmogaus ydas. Štai ir mano romanas su Harukiu Murakamiu priėjo šią ribą.

"Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės" yra vienas iš realistiškiausių H. Murakamio romanų. Aš ne prieš. Bet šis man buvo nuobodus. Ypač pirmoji knygos pusė. Paauglių pirmieji seksualiniai potyriai? Ačiū, ne. Kažkoks emocijų štilis. Net ir toji Nato Kingo Koulo daina "Į pietus nuo sienos" , pagal kurią ir pavadinta ši knyga, pasirodė tik eilinė prieškario dainuška, nors ir daugybę kartų pergrota kitų muzikantų.


O štai antrojoje knygos pusėje skaitymas bemaž sugrįžo į įprastas, murakamiškas vėžes.

Vidutinio amžiaus vyro kasdienybė sutrinka ir suraibuliuoja, pasirodžius ir vėl pradingus vaikystės meilei - paslaptingai moteriai, vardu Šimamoto. O tada Hadžimė, pagrindinis veikėjas, pajaučia, ką visi esame jutę. Kai gyvenimas slysta iš po kojų, kai kažkas tave drasko iš vidaus, kažkada blogai priimti sprendimai primena apie save, kai nežinai, ko nori, arba žinai, bet norų išsipildymas reikš, kad kentės kiti žmonės.

Po teisybei, charakteriai šioje knygoje per daug blankūs ar paslaptingi, kaip toji Šimamoto. Apie ją niekad nieko ir nesužinome. Net ir pagrindinis veikėjas vangokas. Vienintelė, kas patraukė, - tema. Ieškantis, kenčiantis, negalintis apsispręsti žmogus.

R. Č. nuotr.

Ryškūs prisiminimai drumstė bemieges naktis. Būdavo, prasimerkiu antrą, trečią valandą nakties ir nebegaliu užmigti. Tada atsikeldavau iš lovos, nueidavau virtuvėn ir įsipylęs į taurę viskio gerdavau. Pro langą šmėkšojo tamsios kapinės ir šalia jų keliu pravažiuojančių mašinų šviesos. Spoksodavau į tą vaizdą su stikline rankoje. Laikas tarp vidurnakčio ir aušros buvo ilgas ir tamsus. Kartais pagalvodavau, kad jei galėčiau paverkti, palengvėtų. Bet nežinojau, dėl ko verkti. Nežinojau, dėl kieno verkti. Buvau pernelyg savanaudis verkti dėl kitų, o verkti dėl savęs buvau per senas.
Kaip įvertinti šią knygą, nežinau. Sąžinė vis primena, kad H. Murakamis viena iš mano didžiųjų meilių, ir, rodos, nėra prasmės nei iš šio, nei iš to tapti superobjektyvia. Šios knygos pirmąją pusę vertinčiau gal tik kokiais 2 balais, antrosios pusės balas kyla beveik iki maksimumo. Tad bendras įvertinimas būtų kažkur per vidurį. 

 Mano vertinimas: tarp 3 ir 4 iš max. 5 

Leidykla: "Baltos lankos"
Leidimo metai: 2009
Puslapių: 198
Originalo metai: 1992
Originalo pavadinimas: "Kokkyo no minami, taiyo no nishi"
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: 15 Lt

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Samuel Shem "Dievo namai", arba Ten, kur Dievo visai nėra

Šiemet "Tyto alba" perleido Samuelio Shemo romaną "Dievo namai". Ši medikų biblija, kadaise sutikta be jokių emocijų, o vėliau sukėlusi ažiotažą, jau senokai yra mano skaitytinų knygų sąraše. Negaliu sakyti, kad tapau šios knygos fane, skaitymo patirtis buvo prieštaringa. Tačiau pliusas uždėtas.

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.