Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Vaiva Rykštaitė "Viena Indijoje", arba Įsimylėjusi Indiją

Yra puiki "National Geographic" kelionių laida "Don't tell my mother" ("Nesakykite mano mamai"), kur laidos vedėjas, buvęs karo korespondentas, šlaistosi po pavojingas, neturistines vietas: Pakistaną, Venesuelą, Balkanus... "Baltų lankų" išleista Vaivos Rykštaitės kelionių apybraiža "Viena Indijoje" - moteriškoji, lietuviškoji šios laidos versija. Vargu, ar aš norėčiau, kad mama sužinotų apie tokias mano keliones.

Pigūs, aptriušę viešbučiai, keisčiausi sutikti tipai, žolytė, įsimylėjimai, gatvės prekeivių maistas, nesaugios, teroristų niokojamos vietovės ("Kaip gerai, kad mama nesidomi geopolitine situacija.")

Mėgstu keliauti, bet mėgstu keliauti patogiai - labiausiai man patinka saugus ir ramus senasis žemynas. Teko gyventi ir trečiojo pasaulio šalyje, tačiau tvarkinguose kompanijos išnuomotuose butuose ir su nusamdytais automobiliais su vairuotojais. 

Tačiau daugelis V. Rykštaitės patirčių buvo savos: prisijaukinti naują miestą, atrasti jaukią kavinę, parduotuvę, patiekalą, ištverti kitos kultūros keistenybes ir įkyrų dėmesį. Atrasti įvairias skyles, o nuo kultūrinio šoko dar neatsigavusiems atvykėliams oriai ir atsainiai sakyti: "Čia nepirkite, parodysiu, kur pigiau", "O čia, ant kampo, nusipirksime ful ir tamėjos ir važiuosime į pikniką į Montazos parką"...

Štai taip skaitytoją vedžioja ir Vaiva Rykštaitė: "važiuoju į Goa, Delį, Orisą..." Gatvės prekeiviai, šventyklos, kavinės, viešbučiai, jogos mokyklos, ašramai.

Tačiau tai nėra turistinis vadovas - tai asmeninė autorės patirtis, kelionė po Indiją ir po save. Perskaičiusi knygą, jaučiuosi ne tik pakeliavusi po Indiją, bet ir susipažinusi su jauna, protinga, drąsia moterimi. Labiausiai žavi sveikas autorės protas - jokių nušvitimų paieškų. Tiesiog varginanti kelionė po svetimą šalį. O išsunkus save iki paskutinio lašo, galima atrasti savyje įdomiausių dalykų. O tam turbūt nebūtina trenktis ir į Indiją. ("O gal visiems žmonėms taip atsitinka - skirtingose vietose atskleidžiame skirtingus savo "aš"?)

Ir toji V. Rykštaitės kelionė po Indiją labai skiriasi, tarkim, nuo "Valgyk, melskis, mylėk" autorės patirties: ieškau nežinia ko, atradau nežinia ką. Tą pastebi ir pati V. Rykštaitė.
"Indija - tai didžiulė psichiatrijos ligoninė", - kartą pasakė kelyje sutiktas Bradas Pitas. Tarp visų spalvų ir kontrastų, prabangiuose penkių žvaigždučių viešbučiuose ir klaidžiuose lūšnynuose kiekvienas indas žino Tą Ypatingąją Paslaptį. Pavargę, išsisėmę, pamėlę vakariečiai, dažnai ne tik išalkę mistikos bei ezoterikos, bet ir kamuojami įvairių neurozių, nelaimingų meilių ir kompleksų, traukia į "Stebuklų šalį" ieškoti atsakymų. "Nes TEN viskas kitaip". Susimoki kelis šimtus ar tūkstančius rupijų - priklauso nuo "profesionalo" kvalifikacijos - ir gauni tąjį ilgai lauktą išganymą.
Tekstas gyvas ir ekspresyvus. Skaityti - vienas malonumas. Patraukė ir autorės asmenybė, humoro jausmas, požiūris, rašymo stilius. Patraukė tiek, kad, manau, ieškosiu kitų jos knygų - ji yra išleidusi du romanus.

Knyga įdomi, patraukli, gyva, kartais chaotiška, na, bet kam neapsisuktų galva tokioje ryškioje šalyje, kaip Indija.

Leidykla: "Baltos lankos" 
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 357

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Arto Paasilinna "Kaukiantis malūnininkas", arba Puslaukinė siela

Gera pradėti metus su puikia knyga: Arto Paasilinnos "Kaukiančiu malūnininku". 

Ar lengva būti šventuoju, arba John Steinbeck "Mūsų nerimo žiema"

Tarp pomidorų džiovinimo ir uogienių virimo spėjau perskaityti "Mūsų nerimo žiemą". Čia buvo antrasis mano susitikimas su knyga: pirmąją, naujo leidimo, dar praeitais metais "suskaitė" šuo, antrąją, 9-ojo dešimtmečio leidimo, neseniai išsimainiau su knygoholikų klano nare. Puiki talentingo rašytojo knyga.  Nors knygą Steinbeck'as parašė 1961 metais, tai gali būti bet kurio dešimtmečio istorija - iki pat dabar. Beveik nėra nuorodų į konkretų laikmetį, nėra aprašymų, tiksliau jie minimalūs. Knyga sudaryta iš dialogų, kurie,  beje, ne knygiški, o lyg iš šnekamosios kalbos: trumpi, šmaikštūs. Visa kita, kas ne dialogai, - Iteno Houlio (pagrindinio veikėjo) kontempliacijos, dažniausiai gimstančios slaptame, jam vienam žinomame Kampe.  Atėjau į Senąjį uostą. Pasakyti sudie? Kam? Nežinau. Negalėjau prisiminti. Rodos, norėjau eiti į savo Kampą, bet kiekvienas prie jūros augęs žmogus žino, kad dabar potvynis, ir mano Kampas užlietas tamsių vandenų.  Istor...