2014 m. rugpjūčio 29 d., penktadienis

Blaine Harden "Pabėgimas iš Lagerio Nr. 14", arba Kelionė po Šiaurės Korėją

Už Šiaurės Korėją uždaresnė turbūt yra tik kokia neaptikta Amazonės džiunglių gentis. Tačiau pro Šiaurės Korėjos sienas vis prasprūsta kokios nors žinios ir leidžia susidaryti šiokį tokį vaizdą. Žurnalistas Blaine Harden'as - vienas iš tų, kurie pasauliui leidžia sužinoti apie šią atšiaurią šalį. 

Neseniai popiežius kvietė susijungti Šiaurės ir Pietų Korėjas. Tačiau, aiškėja, kad to susijungimo pietų korėjiečiai, nors ir trokšta, tačiau tikisi, kad per jų gyvenimą jis neįvyks. "Pabėgimas iš lagerio Nr. 14" atskleidžia, kodėl taip yra.

Iš uždaros šalies pradėję plūsti alkani, sužalotos psichikos, niūrūs, uždari, suvaržyti žmonės būtų tikra našta. Panašus antplūdis (taip pat ir didžiulė ekonominė našta) vyko per dviejų Vokietijų susijungimą. Žlugus Sovietų Sąjungai, net ir daugiau nei po dvidešimties metų vis dar jaučiame pasekmes - užtenka pažiūrėti į vyresniosios kartos žmones.

Taip pat ir pietų korėjiečiai tikisi, kad dviejų Korėjų susijungimas įvyks ne artimiausiu metu, jau po jų mirties. Kitaip sakant, pripažįstame problemą, tačiau vengiame apie ją kalbėti. Dar kitaip sakant, po manęs - nors ir tvanas. Juo labiau kad Pietų Korėja pagal gyvenimo kokybės ir ekonominius rodiklius yra pasaulio šalių sąrašo viršuje, o Šiaurės Korėja lieka kažkur apačioje.

Ir Šino istorija čia tėra tik mažytis trupinėlis nesveikoje Šiaurės Korėjos sistemoje. Pabėgėlis (kol kas vienintelis) iš Šiaurės Korėjos priverstinio darbo stovyklos, kuriame gyvenimas vyksta nužmoginančiose, siaubingose sąlygose. Tačiau, kad ir kaip siaubingai mums skambėtų jo gyvenimas (badas, nuolatinis mušimas, kankinimai, vieša motinos egzekucija), knygos autorius pabrėžia, o aš, kaip skaitytoja, ir pati suvokiu, kad knygos herojaus, Šino, gyvenimas pagal Šiaurės Korėjos standartus buvo gana vidutiniškas - nei itin geras, nei itin blogas.
Taigi Šino vargas niekada nenusirito iki visiškos nevilties. Jis neturėjo iliuzijų, kurias galėtų prarasti, praeities, kurios galėtų gedėti, ir savigarbos, kurią galėtų ginti. Laižyti sriubą nuo grindų jam neatrodė žeminantis veiksmas. Jam nebuvo gėda maldauti sargybinio atleidimo. Sąžinės negraužė dėl draugo išdavystės, norint gauti maisto. Tai tebuvo išlikimo įgūdžiai - ne motyvai nusižudyti.
Ir ši knyga ne tiek atskleidžia vieno žmogaus gyvenimo siaubą, kiek visos šalies tragediją. Autorius sudaro bendrą Šiaurės Korėjos vaizdą, atskleidžia problemas - esamas ir būsimas, jei vis dėlto dvi Korėjos susijungtų.

Pasakojimas dokumentinis - ryškus žurnalistinis braižas, nėra jokių emocinių sutirštinimų, tik paprastas, sausokas dėstymas. Ir B. Hardeno knyga turbūt nėra viena iš geriausių apie šiaurės Korėją, sausokas žurnalistinis stilius neiškelia šios knygos į aukštybes. Yra ir abejotinų intarpų bei klaidų ar nepatikrintų faktų: Šino klasės draugė viename skyriuje užmušama, o knygos pabaigoje vėl "atgyja" (beje, tai galbūt galėjo būti ir vertimo klaida). Bet yra daug nuorodų į kitus leidinius bei internetinius puslapius.

Tačiau istorija stulbinanti, ypatingai siūlau perskaityti besidomintiems politika ir, žinoma, žmogaus teisėmis.

O pabaigai - dvidešimties minučių kelionė po Šiaurės Korėją:


O čia dar vienas pasivažinėjimas po Pchenjaną. 

Leidykla: "Eugrimas"  
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 224
Originalo metai: 2012
Originalo pavadinimas: "Escape from Camp 14: One Man's Remarkable Odyssey from North Korea to Freedom in the West"

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą