Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Juan Carlos Onetti "Maitvanagis", arba Kai knyga kelia siutą...

Skaitydama Juan'o Carlos'o Onetti romaną "Maitvanagis" tokių sumišusių jausmų jau seniai neturėjau. Kartais pats nustembi, kokias emocijas gali sukelti knyga. Šįkart pykau ant visų ir ant visko. 

Pykau ant autoriaus, kam surezgė tokį painų romaną. Ant nenuoseklaus veiksmo, chronologijos nepaisymo, painaus dėstymo. Pykau ant vieno pasakotojo, kuris vis šokčioja nuo vienos minties prie kitos, ant kito pasakotojo, kuris užslopino pirmąjį ir perėmė pasakojimą.

Pykau ant to vaistininko, sugalvojusio verslo planą: viešpatie, kas per verslas - kekšynas, ir dar konservatyviame miestelyje. Pykau ant Vanago, vieno iš pagrindinių veikėjų, kurio taip ir neperkandau. Pykau ant Gražutės Marijos - jo meilužės, dirbančios prostitute. Pykau ant tų davatkiškų ir, įtariu, veidmainiškų mergelių, rašančių anoniminius laiškus. Pykau ant pasakotojo, kuris tiek pripliurpė, pripasakojo, tačiau vis tiek nesugebėjo atskleisti man aiškaus savo paveikslo. Pykau ant Chulitos, jo brolio našlės, kuriai važiuoja stogas ir ji niekaip nesugeba suprasti, kad jos vyras miręs, ir negana to - dar vilioja paauglį jo brolį.
Knieti pašaukti ją vardu, bet susivaldau, iš neapykantos džiūva burna, man gaila savęs nelyginant prarasto nepakeičiamo draugo. Ji neatsigręš. Vėl gurkšteli vyno, ir drauge su statomos taurės skimbtelėjimu pasigirsta jos juokas, toks trumpas ir tylus, neišreiškiantis nei pašaipos, nei džiaugsmo, nei vilties. Noriu nebent paliesti jos siaurą peį, apskritą, mėlyną petį. Kai bandau nukreipti mintis į šalį, svarstydamas, kokią beprotybę Chulita prasimanys šį vakarą, ji staigiai atsisuka, atsigręžia į mane - rimta, budri, lyg ką tik nusiėmusi kaukę.
Visas romanas - tipiškas pietietiškas gyvenimas (autorius gimė Urugvajuje). Tarsi kokiame meksikietiškame seriale su dvidešimčia viename name gyvenančių giminaičių, penkiomis žmonomis (beje, pats rašytojas jų turėjo keturias), dešimt vaikų, iš kurių trys dingę be žinios, ir dar bloguoju broliu dvyniu desertui... 

Kažkas panašaus ir čia, tik pakelta į aukštesnį lygį. Bet nuo pietietiškos prigimties autoriui pabėgti nepavyko. Tiesą sakant, nereikėjo jam niekur bėgti. Puiki rašytojo stiliaus, kilmės ir kultūrinių aktualijų samplaika. Tačiau čia turbūt nugalėjo mano pusšiaurinis būdas: prašiau ramiau, tyliau, aiškiau...

Visko daug, painu, tiršta. Daug įvykių, aistrų, paslapčių, jausmų, neapykantos, meilės ir gedulo. Daugybė veikėjų - ir kiekvienas braunasi į romaną su savomis bėdomis, svajonėmis ir emocijomis. Pykau ir sakiau: leiskit man atsikvėpti, ką... 

Ir nors, rodos, nieko baisaus tame romane nėra. Visai skaitomas, va, ypač dabar, kai vartau knygą ją aprašinėdama ir skaitinėju vieną kitą pastraipą. Tačiau visas romanas taip kėlė siutą, kad nieko sau negalėjau padaryti, nors tu ką.

Baigiau per prievartą, nors negerai tiek ilgai - net 279 man taip prailgusius puslapius - savyje laikyti pyktį.

Leidykla:   "Baltos lankos"  
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 279
Originalo metai: 1965
Originalo pavadinimas: "Juntacadaveres"

Komentarai

  1. Kai jau buvo anonsuota ši knyga, prisiminiau, kad dar sovietmečiu Vaga buvo išleidusi to paties autoriaus „Trumpas gyvenimas“. Susiradau ją ir neskubėdamas perskaičiau. Neskubėdamas, nes tekstas klampus ir tirštas kaip koks sirupas. Senokai bebuvau skaitęs tokią gerą knygą, kurioje lyg ir nieko ypatingo neįvyksta, bet skaityti tiesiog malonu. Tokiu būdu jau buvau neblogai susipažinęs su tais pačiais Santa Marijos gyventojais ir savotišku autoriaus stiliumi, ir „Maitvanagį“ perskaičiau labai smagiai, tiesa, keletą kartų teko perversti po kelis puslapius atgal...

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...