2014 m. rugpjūčio 13 d., trečiadienis

Saulius Tomas Kondrotas "Žalčio žvilgsnis", arba Romanas, kuris nėra romanas

Tinklaraštis atostogauja, bet aš ne. Nelabai yra laiko ne tik rašymui, bet ir skaitymui. Sauliaus Tomo Kondroto  romanas "Žalčio žvilgsnis" - jau senokai skaityta ir ant rašomojo stalo seniai laukianti knyga.

Kai kas iš lietuvių tinklaraštininkų rašo, kad tai viena iš kelių knygų, kurias nesigaili perskaitęs per visą savo gyvenimą, kiti rašo, kad tai - bene geriau už Sabaliauskaitę.

Na, o aš galiu gyventi be šios knygos. Nesupraskit blogai - tikrai geras lietuvių kūrybos pavyzdys. Gal netgi siūlytinas į mokyklines programas. Jei ten yra koks A. Vaičiulaitis su saldžia ir nuobodžia "Valentina", kodėl negali būti S. T. Kondroto. Tačiau, kaip ir dažnai būna, knyga arba įjungia tau kažką smegenyse, arba ne.

Viena supratau tikrai - sabaliauskaitišką stilių atrado ne K. Sabaliauskaitė. S. T. Kondroto romane tas pats išsiliejantis, žodžiais išplūstantis, nešantis, plukdantis ritmas. Tik trumpesniais sakiniais ir aiškesnis nei K. Sabaliauskaitės. Puikus žodžio meistras.
Tokių minčių ar jausmų apniktas (nes viskas mano galvoje susipynė susiraizgė į pilkai margą kamuolį, užpildžiusį kaukolę ir spaudžiantį ją iš vidaus), nuėjau pas bites ir atsisėdau žolėje tarp avilių. Vabzdžiai sukiojosi man apie galvą, laukdami naujienų, bet aš tylėjau ir prisimerkęs, kad geriau matyčiau, stebėjau tėvą, sėdintį ant kaladės palei tvartą. Jo laukimą buvo nemalonu matyti. Laukimas ir ramybė atrodo panašūs dalykai. O tėvas, nors iš pažiūros ir ramus, viduje tiesiog srebėjo ir virė, tarsi bulius, nesulaukdamas atvedant karvės. Tėvui bjauru buvo laukti savojo tėvo mirties ir vis dėlto reikėjo. Gal svetimas žmogus manytų, kad tėvas labai ramus, tik truputėlį liūdnas, bet aš tai jau kiaurai jį mačiau, nors ne visada suprasdavau, nes buvau dar labai jaunas. Nieko nepadarysi. Mes - Meižiai.
Tačiau romanas - Meižių šeimos saga - ne be priekaištų. Gal todėl, kad rašytojas labiau linkęs rašyti apsakymus ir kitą trumpąją prozą? Ir tarp kelių apsakymų rinkinių romanai tėra tik du.

Ant galinio knygos viršelio paties rašytojo žodžiai: "Rašant "Žalčio žvilgsnį" man ėmė atsiverti neregėtos laisvės erdvės. Šis kūrinys net nebuvo sumanytas kaip romanas. Nežinau, ar ir dabar jį reikėtų vadinti romanu. "Žalčio žvilgsnis" buvo savotiški vartai į laisvę, išsivadavimas iš daug įvairiausių gniaužtų."

Štai kur čia šuo pakastas! "Net nebuvo sumanytas kaip romanas..." Matau, jaučiu. Kartais net atrodė, kad rašytojas užsižaidžia tuo savo stiliumi, ir pliekia ant popieriaus žodžius ir frazes "nuo kažko išsivadavęs". O vėliau atskirus lapus - epizodus - sujungia. 

Tačiau, kaip skaitytoja, aš prašau nors šiokių tokių rašymo taisyklių - pavyzdžiui, kad man pateiktų romaną, o ne romano apmatus. O šis romanas daugiau skirtas pačiam rašytojui - tobulėti, išnaudoti naujas erdves, naujas galimybes. O aš kažkaip net nesuvedžiau galų tarp dviejų dalių. Nors siužetai (daugiskaita, nes, manau, kad sukarpius romaną ir išvysčius skirtingas dalis, būtų gavęsi keli geri romanai) taip pat įdomūs, originalūs ir įtraukiantys.
Leidykla: "Tyto alba"
Leidimo metai: 2006
Puslapių: 262
Originalo metai: 1981

1 komentaras: