Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Haruki Murakami "Kafka pakrantėje", arba Kalbančios katės

Haruki Murakami romane "Kafka pakrantėje", kaip įprasta šiam rašytojui, pilna kačių, muzikos, maisto ir keistų, neįprastų veikėjų.

Tai paribių žmonės, susiję vienas su kitu keisčiausiais, paslaptingiausias ryšiais. "Žmogaus likimas - keistas dalykas", - sako vienas iš knygos veikėjų, padedantis nemokančiam skaityti seniokui, galinčiam kalbėti su katėmis. Ir tai tik smulkmenėlė, palyginus su tuo, kas vyksta knygoje.

O vyksta šiurpoka mistika su ryškiu erotiniu atspalviu.
Netrukus mano protas nuklysta į sapnų karalystę. Jie taip tyliai sugrįžta. Laikau Sakurą glėbyje, aš jos viduje. Daugiau nenoriu būti išorinių dalykų malonėje, nenoriu, kad mane trikdytų dalykai, kurių negaliu kontroliuoti. Aš jau nužudžiau savo tėvą ir išniekinau savo motiną, o dabar esu savo sesers viduje. Jei visame tame slypi prakeiksmas, noriu čiupti jį už ragų ir įvykdyti man skirtą programą. Nusimesti sunkią naštą nuo pečių ir būti ne kažkieno plano dalimi, bet kaip laisvu žmogumi. Štai ko aš trokštu.
Čia beveik nėra jokio skirtumo tarp praeities ir dabarties, išsitrina ribos tarp dešimtmečių, miestų, realybės ir sapnų, realaus pasaulio ir paveikslų, ir net skirtingų žmonių likimų.

Man patinka ši netipinė literatūra - tas pasaulis, pakibęs tarp realybės ir sapno. Hipnotinė romano tėkmė su slidžia realybe, kai nežinai, ar personažas sapnuoja, ar gyvena iš tikrųjų. Skaitai ir, rodos, sapnuoji pats. Net nežinočiau nuo ko pradėti, jei reikėtų aptarti konkrečiau. Ar išvis Murakamį įmanoma analizuoti?


Leidykla: "Baltos lankos"  
Leidimo metai: 2009
Puslapių: 478
Originalo metai: 2002
Originalo pavadinimas: "Umibe no Kafuka"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.