Haruki Murakami romane "Kafka pakrantėje", kaip įprasta šiam rašytojui, pilna kačių, muzikos, maisto ir keistų, neįprastų veikėjų.
O vyksta šiurpoka mistika su ryškiu erotiniu atspalviu.
Netrukus mano protas nuklysta į sapnų karalystę. Jie taip tyliai sugrįžta. Laikau Sakurą glėbyje, aš jos viduje. Daugiau nenoriu būti išorinių dalykų malonėje, nenoriu, kad mane trikdytų dalykai, kurių negaliu kontroliuoti. Aš jau nužudžiau savo tėvą ir išniekinau savo motiną, o dabar esu savo sesers viduje. Jei visame tame slypi prakeiksmas, noriu čiupti jį už ragų ir įvykdyti man skirtą programą. Nusimesti sunkią naštą nuo pečių ir būti ne kažkieno plano dalimi, bet kaip laisvu žmogumi. Štai ko aš trokštu.
Čia beveik nėra jokio skirtumo tarp praeities ir dabarties, išsitrina ribos tarp dešimtmečių, miestų, realybės ir sapnų, realaus pasaulio ir paveikslų, ir net skirtingų žmonių likimų.
Man patinka ši netipinė literatūra - tas pasaulis, pakibęs tarp realybės ir sapno. Hipnotinė romano tėkmė su slidžia realybe, kai nežinai, ar personažas sapnuoja, ar gyvena iš tikrųjų. Skaitai ir, rodos, sapnuoji pats. Net nežinočiau nuo ko pradėti, jei reikėtų aptarti konkrečiau. Ar išvis Murakamį įmanoma analizuoti?
Leidykla: "Baltos lankos"
Leidimo metai: 2009
Puslapių: 478
Originalo metai: 2002
Originalo pavadinimas: "Umibe no Kafuka"
Komentarai
Rašyti komentarą